Rugile, koks tavo kelias į VU TSPMI? Kas tave paskatino rinktis politikos mokslų magistro studijas?

Bakalauro studijos prasidėjo Vilniaus universitete Istorijos fakultete, o nuo pat devintos klasės augau istorikų, archeologų bendruomenėje, kurioje formavosi mano pažiūros ir ateities vizijos, todėl dar iki antrojo istorijos bakalauro kurso turėjau planą tęsti jame ir magistro studijas. Tačiau tos nuosekliai formuotos ateities vizijos ėmė keistis, kuomet būdama 20 metų tapau viena jauniausių Lietuvoje savivaldybės Tarybos narių. Prasiplėtė suvokimas ir patyrimas to kur gyvenimą galiu kreipti. Tad TSPMI buvo tas neabejotinas pasirinkimas, siekiant studijų kokybės ir plataus išsilavinimo profilio, papildančio naujai pradėtą politinį, visuomeninį gyvenimą. Apskritai gyvenime žavi horizontalūs dalykai, todėl TSPMI, greta istorijos studijų, tapo tuo patyrimu, kuris stiprino asmeninę filosofiją į gyvenimą – kūrybiškai, inovatyviai, tarpdiscipliniškai žvelgti į pasaulį bei jo problemas.

Kaip atrodo eilinė Rugilės diena?

Esu režimo ir rutinos žmogus, todėl labai mėgstu planuoti – tiek laisvalaikį, tiek darbą ar net pačią kasdienybę (pvz: kiek laiko skirti pasivaikščiojimui, tvarkymuisi). Tai man svarbu, nes įgavus įprotį, dalykai darosi tarsi savaime, ypatingai svarbia laikau ryto rutiną ir stengiuosi,  nedaryti sau išimčių net ir savaitgaliais. Tad dar prieš prasidedant darbams, valandą skiriu pasiruošimui dienai – jokių socialinių tinklų, mankšta, skaitymas, ryto puslapiai ir kavos puodelis. O poto seka dienos darbų plano pasirengimas, kadangi dirbu politinio pasitikėjimo darbą, rutinos dalimi yra tapęs naujienų stebėjimas. Taip ir klostosi diena, nors jos pradžia būna gana vienoda ir struktūruota, pats darbas Seime yra dinamiškas, įdomus. Greta turiu nemažai visuomeninių pilietinių veiklų, tad beveik nei viena diena nepraeina nuobodžiaujant. Esu sau išsikėlusi tikslą, kiekvieną dieną pasivaikščioti bent pusantros valandos, ne visada pavyksta, bet pastanga tai įtraukti į dienos planą yra.

Esi patriotiška, tėvynę mylinti asmenybė – pelnei Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalį, prisidedi prie pilietinių projektų ir iniciatyvų. Iš kur kilo Tavo patriotiškumas? Kodėl tai Tau svarbu?

Šioms veikloms pradžią davė mano vidiniai pokyčiai devintoje klasėje. Tuo metu buvau vėjavaikė paauglė, pradėjusi naujus mokslo metus naujoje mokykloje. Linksmybių, naujų veiklų ir draugų netrūko. Tačiau trūko pilietinio sąmoningumo. 2014-ųjų birželio viduryje dalyvavau mokyklos organizuotoje archeologinėje ekspedicijoje, buvo kasinėjamas partizanų bunkeris, kuriame žuvo kovotojai. Tai buvo pirmasis gyvas prisilietimas prie istorijos, kuris pakeitė. Skamba gal kiek romantiškai, bet tikrai istorinė atmintis buvo tai kas kūrė mano asmenybę.  Prasidėjo mano kraštotyrinės ekspedicijos kalbinant senolius, ieškant partizaninių vietų. Pirmoji buvo Antanina Taparauskaitė-Liepsnelė. Ji papasakojo, kaip būdama šešiolikos metų laidojo nukautus brolius partizanus, išniekintus miestelio aikštėje, kaip nešdavo broliams į plaukus įsipintas partizanų žinutes drebėdama, kad tik nesustabdytų sovietų kariai. Prisimenu kaip be amo klausiau jos pasakojimų, o ji ramiu veidu pasakė: „Vaikeli, mes turėjom užaugti anksčiau.“ Taip partizanų istorijos užaugino ir mane, o pilietiškumo skatinimas tapo asmenybės dalimi. Šeimoj kai kada pasijuoke, kad mano draugai senukai, būna paskambina koks nors senolis, kuriam gerokai virš 90 metų, tačiau kalbą randam kaip bendraamžiai.

Įdomu, jog augau pilietiškoje, patriotiškoje šeimoje, tačiau tai supratau tik pati tapusi patriote. Tik vėliau įgavo prasmę visos  vaikystėje girdėtos ir dainuotos liaudies dainos. Matyt, reikėjo laiko, reikėjo išlaukti, kol jos suskambės kitaip. Kai kada ir simboliškai pagalvoju, kad gal tokį gyvenimo kelią neatsitiktinai gavau. Esama tokio sutapimo – mano gimimo data – birželio 14-oji, diena, kai Lietuvą nusėja juodos gedulo vėliavos, primenančios pirmąjį gyventojų trėmimą į Sibirą. Bet jaučiu ne gedulą o viltį, tikėjimą Lietuva ir jos pilietiškais žmonėmis. Pamenu kai vykau į Seimo Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio atsiėmimo ceremoniją, sužinojau, kad ir pati Bitė mirė būtent Birželio 14-ąją, tad gal simboliškai, visai kitame laikmetyje, tenka eiti jos pradėtu valstybės kūrimo keliu.  O tai galim daryti kiekvienas, labai kasdieniškais, pilietiškais žingsniais.

Tad visa tai man svarbu, nes rūpesčiu savo šalimi, jos gyventojais, manau, prisidedam prie kažko didesnio nei mūsų pačių gyvenimas, prie kažko kas liks ir po mūsų, kas ilgaamžiška. Ir tai pasakytina ne vien apie pilietiškumą, patriotiškumą, bendrąja prasme bet kokia veikla, kuri išeina iš asmeninio intereso ribų, teikia gyvenimui kažkokią prasmę. Ir visa tai jaučiau senai, bet negalėjau įžodinti, dabar suprantu, kad šiame nuolat kintančiame pasaulyje, reikalinga kažkas kas išlieka. Taip pat žinau, jog šis pasakojimas daliai jaunų žmonių nebūtų iki galo suprantamas. Mūsų istorija yra sudėtinga, kai kuriais atvejais atgrasanti, liūdna, viso to sunkumo transliuojama, per daug. Per daug esama formalumo, dirbtinumo ir per mažai unikalaus, asmeninio santykio su praeitimi, kuri neužkonservuoja, bet skatina kurti. Todėl žinau, kad jaunimą galima pasiekti, tereikia rasti būdą. Jaunystę mačiau ir tebematau kaip galimybę suprantamai kalbėti jaunajai kartai ir būti išgirstai. Tad  santykis su praeitimi mums perduoda ir atsakomybę saugoti, tęsti.

Esi pilietinės jaunimo stovyklos ,,Išgyvenk istoriją” organizatorė. Ką Tave išmokė vaikai, su kuriais teko dirbi stovyklose?

Kartais tenka išgirsti, kad visuomenė tarsi degraduoja, jaunimas blogas, nepilietiškas, neturi tradicijų. Tai ši stovykla man įrodė, kad su Lietuva ir jos jaunimu viskas yra gerai. Jie yra pavyzdys kaip galima savitai mylėti Lietuvą, be lozungų, vienodų frazių, man tai labai gražu. Gražu, kad kiekvienas laikmetis turi skirtingą priėjimą prie visiems svarbių dalykų. Jiems rūpi Lietuva, tik jie naudoja kitokius būdus tam santykiui kurti. Kas savanorystę, kas tradicinėms šventėms suteikia modernumo, kas žygiuoja ir dainuoja, šoka ar fotografuoja. Tad su šiuo jaunimu supratau, kad tai kas tarsi nebeaktualu, gali būti aktualizuota pasitelkiant jiems suprantamą ,,kalbą“. Taip stovykla ir veikla man leidžia suprasti, kad tai ką darau turi vertę, kad yra kas jungė ir jungs skirtingas kartas.

Galiausiai būdama su jais susigrąžinu gyvenimo paprastumą, tokį gal kiek naivų, bet labai gražų optimizmą.  Pati prisimenu save mokykloje, kai rodės, kad kalnus gali nuversti, tampant vyresne viskas kiek sudėtingiau tapo, bet tas žaismingumas yra labai reikalingas – tam, kad prisimintum džiaugsmą paprastais, mažais dalykais.

Ką rekomenduotum pamatyti, paskaityti ar išbandyti institutui ir jo bendruomenei?

Labai nelengvas klausimas, tiek visko šaunaus yra… Na bet pasirinksiu šią akimirką greičiausiai į galvą ateinančias mintis. Pamatyti labai skatinu režisierės Giedrės Žičkytės filmą ,,Šuolis“, mano galva tai geriausias lietuviškas dokumentinis filmas, kuris suteikia galimybę plačiau, kontekstualiau suprasti Lietuvos ir ne tik jos istoriją. Norint atrasti santykį su mūsų praeitimi, ypač ta gyvąja partizanų atmintimi, siūlau paskaityti Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštį bei Juozo Lukšos-Daumanto ,,Laiškus mylimosios“. Išbandyti linkiu patyriminius žygius, daug ką jie sujungia – ir aktyvų laisvalaikį ir gyvą pažinimą.

Ką norėtum palinkėti VU TSPMI bendruomenei 30-ojo gimtadienio proga?

Tikriausiai, išlikti tuo kuo ir dabar yra – profesionalumo, erudicijos, pažangos vieta. Taip pat universiteto dvasią sudaro jos žmonės, todėl institutui norėtųsi palinkėti stojančiųjų – ASMENYBIŲ, kurie tęstu tai, ką prieš šimtmečius pradėjo Vilniaus Universiteto ŽMONĖS – lėmė ne tik mūsų šalies bet ir Europos ar net pasaulio įvykius.