Uždaryti
2021-10-27 04:16:13
2021-09-09 00:00:00

Naujuosius mokslo metus pasitinkame su atnaujintais rašto darbų metodiniais nurodymais. Juos galite rasti čia!

Visi VU TSPMI žmonės

Rima Aukštuolytė

„Maxima LT“ atstovė ryšiams su visuomene, turinio projekto „Diena su kava“ kūrybinės smegenys ir siela

Rima, VU TSPMI baigei bakalauro ir magistro studijas. Papasakok, apie tai, kaip atsidūrei VU TSPMI. Kas lėmė tavo sprendimą studijuoti institute?

Sprendimą lėmė atsitiktinumas! Iki aštuntos klasės visiems garsiai pasakojau, kad planuoju būti anglų kalbos vertėja (šypsosi). Tačiau viską pakeitė vienas pokalbis su draugėmis mokslo metų pabaigoje, kurio metu sužinojau, jog viena iš jų planuoja studijuoti politikos mokslus (taip sužinojau, kad tokie mokslai apskritai yra). Pokalbis tikriausiai vyko 2000-aisiais metais. Politinės temos mūsų namuose nieko nestebino, nes tėtis savo laiku aktyviai dalyvavo kuriant Lietuvą: dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdyje, Ukmergės rajone inicijavo partizanų palaikų atkasimą ir perlaidojimą kapinėse, buvo vienas iš tvarkos palaikytojų Baltijos kelyje, buvo sužeistas Sausio 13-osios įvykių metu, aktyviai prisidėjo kuriant krašto apsaugos savanorių pajėgas ir t.t. Su tėčiu nuo ankstyvos vaikystės diskutavome politinėmis temomis, galima sakyti, jis, kaip daugelio įvykių dalyvis, buvo mano pirminis šaltinis nuomonei formuoti (šypsosi). Tiesa, vienos tėčio svajonės neįgyvendinau! Jis aktyviai skatino rinktis politikos mokslus Lietuvos karo akademijoje ir aš vienerius metus aktyviai fiziškai ruošiausi, kad galėčiau įgyvendinti fizinius normatyvus. Tikslą pasiekiau – galėjau atlikti visus pratimus, kurių reikia stojant. Bet, matyt, širdis ten netraukė. Stodama parašiau vienintelį pasirinkimą – politikos mokslus VU TSPMI. Įstojau 2005 metais 27-28 numeriu.

Koks įvykis ar prisiminimas labiausiai įstrigo studijų VU TSPMI metu?

Labiausiai VU TSPMI esu dėkinga už ten sutiktus žmones! Net jei studijuodami nesusitikome tiesiogiai, susipažinus ir paaiškėjus, kad esame baigę šį institutą, tampa daug paprasčiau bendrauti. Na, o ryškiausias prisiminimas, turėjęs didelės įtakos tolesniam mano keliui – išmetimas iš studentų korporacijos „RePublica“. Skamba baisiai, o iš tiesų mūsų su drauge po dviejų metų aktyvaus dalyvavimo veikloje tiesiog nepakėlė į tikruosius narius. Tuo metu, neslėpsiu, emociškai buvo sunku, bet šis posūkis mane atvedė į kitą studentų korporaciją. Tik jau Kaune. Tapau seniausios Lietuvos studentų korporacijos „Neo-Lithuania“ nare, vėliau – jos pirmininke. Gavau unikalią vadovavimo patirtį, organizavome įvairius renginius, pilietines iniciatyvas, tarptautinius projektus, mezgėme ryšius su užsienio organizacijomis, bendradarbiavome su verslo atstovais. Kai pagalvoju, kartais pati nesuprantu, kaip su drauge sugebėjome suderinti darbus, mokslus ir keliones darbo dienomis į Kauną. Nesuskaičiuoju, kiek kartų teko bėgti, kad spėtume į paskutinį autobusą ar traukinį. Teko ir nespėti, tada – naktį tranzuoti atgal į Vilnių, nes ryte vėl laukė darbas ir mokslai. Skaityti studijų užrašus autobuse buvo įprasta praktika. Kartą į dėstytojo E. Motiekos paskaitą įlėkėme tiesiai iš oro uosto, palikome lagaminus pas apsaugą. Kad neįmanomų dalykų nėra sužinojau anksčiau, nei ši frazė tapo madinga (juokiasi).

Šiuo metu vyksta stojimai į bakalauro studijas – daugeliui abiturientų ganėtinai įtemptas laikotarpis, keliantis nerimą ne tik dėl naujų studijų pradžios, bet ir naujo etapo pradžios. Kaip pasirinkai savo karjeros kelią ir kas padėjo dėl jo apsispręsti?

Aš niekada negalvojau, kad dabar jau „darau karjerą“. Ir kaskart norisi iš nuostabos pakelti antakius, jei kažkas pasako, kad, jų nuomone, „esu karjeristė“. Manau, kad pirmuoju mano profesinio kelio atskaitos tašku galima laikyti įsidarbinimą viename iš naujienų portalų pirmame magistro kurse. Tuo metu tiesiog ieškojau darbo, o tėtis visada sakė, kad turiu rašyti. Studijų metu išsiaiškinau, kad visai neblogai tai darau (šypsosi). Dvejus metus buvau naujienų portalo dienos redaktorė, bet stengiausi ir kuo daugiau rašyti, nes tai ragino daryti žurnalistikos senbuviai. Vienas buvęs kolega politikos žurnalistas iki šiol man parašo, kad Lietuva prarado potencialią politikos apžvalgininkę (juokiasi). Vėliau buvo dar dveji metai „Verslo žiniose“, kurių redaktoriui Rolandui Barysui esu dėkinga už suteiktą stiprų vertybinį pagrindą. Tačiau aš esu toks žmogus, kuriam nuolat reikia judėti pirmyn, reikia naujų iššūkių. Apsispręsti pajudėti niekada nebūna lengva, nes esu prieraiši, bet iki šiol dar neteko gailėtis savo sprendimų. Gavusi darbo pasiūlymą, popieriuje susirašau pliusus ir minusus, o tada priimu sprendimą. Priėmusi niekada nedvejoju ir iš visų jėgų neriu į naują sritį. Niekada nedirbu puse kojos, neimituoju darbo. Noriu matyti rezultatus ir siekiu jų geriausių. Gal dėl to, kad labai branginu savo laiką – išteklį, kurio niekas negali papildyti. Pastaruosius 6-7 metus kryptingai dirbu maisto komunikacijos srityje, nuolat gilinu savo žinias apie prekės ženklų valdymą.

Praėjusiais metais prisijungei prie VU TSPMI Alumni mentorystės programos. Ką išmokai būdama mentore? Galbūt turi tam tikrų lūkesčių programoje dalyvaujantiems studentams?

Gyvenime lūkesčių rekomenduoju vengti, kad netektų nusivilti (juokiasi). Man labai patiko mintis, kad kiti žmonės mums nieko nėra skolingi ir nieko neprivalo dėl mūsų daryti. Jei kažką padaro, puiku, galima džiaugtis. Bet jei negavome to, ko tikėjomės, tai jau mūsų pačių rūpestis – ne aplinkinių. Mentorystė priminė, kad aš galiu tik išklausyti, patarti ar pasidalyti įžvalgomis – sprendimą priima patys studentai. Ir jie neturi aklai manęs klausyti (šypsosi)! Šiemet iš vieno studento sulaukiau komentaro, kad mentorystei daug savęs atiduodu. Ačiū jam už šiuos žodžius! Man neužtenka prie visų turimų atsakomybių prisirašyti, kad esu mentorė. Noriu realių rezultatų. Todėl labai džiaugiuosi žmonių, kurių mentore buvau, pasiekimais!

Esi žinoma kaip kavos entuziastė – kavos tema rašai blogą bei vedei tinklalaidę. Su kuo tau asocijuojasi kavos gėrimo ritualas? Galbūt pandemija pakoregavo kavos gėrimo įpročius?

Kava jau penkerius metus yra mano gyvenimo aistra. Kūriau laidą „Žinių radijuje“ – iš pradžių apie maisto kultūrą, vėliau – tik apie kavą. Vedžiau tinklalaidę. Iš tos meilės rūšinei kavai, norėdama patirti visą kavos kelią, atsidūriau Etiopijoje, pas kavos ūkininkus, kurių šeimoje gyvenau viena nemokėdama kalbos. Pasikartosiu – jei jau kažko imuosi, tai darau iš esmės, investuodama savo laiką, finansus ir su didžiuliu užsidegimu. Kavos gėrimo ritualas man asocijuojasi su laiku sau ir laiku savo svajonėms. Per tas kelias minutes gali gimti ohoho kokių idėjų (juokiasi)!

Ko palinkėtum būsimiems instituto pirmakursiams?

Drąsos ir meilės tam, ką darote! Labai sunku gyvenime daryti dalykus, jei nejauti jiems ugnelės. Studijų metu sunkiausia buvo su tais dalykais, kurie buvo visai ne prie širdies. Teko stipriai save motyvuoti. Tuo metu su dalykais, kurie buvo įdomūs, atrodė, viskas einasi lengvai, rašto darbai tarsi patys pasirašo (juokiasi). Kai iš žiniasklaidos atkeliavau į leidybos sritį ir maisto komunikaciją, daug kas stebėjosi ir klausė, kam man reikėjo tų politikos mokslų, jei jau noriu dirbti virtuvėje (juokiasi). Tačiau šis darbas man užaugino sparnus ir atskleidė milžinišką kūrybinį potencialą. Taigi, linkiu klausyti savo širdies ir nebijoti ieškoti vietos, kur jausitės laimingi. Net jei tai nebus darbas Užsienio reikalų ministerijoje ar ambasadoje (juokiasi). Patikėkite, žinios ir įgūdžiai, kuriuos gausite studijų metų institute, yra universalūs.