Daniele, papasakok apie tai, kaip atsidūrei VU TSPMI? Kas tave paskatino rinktis institutą? 

Žvelgdama į savo vaikystę pastebiu, jog vargiai nėra buvę vakarienės ar didesnės šventės, kurių metu temos nebūtų pakrypusios apie politiką. Mano mylimas senelis, pasakodamas apie savo devyniasdešimt aštuonerius nugyventus metus, bene kiekvieną istoriją užbaigdavo privesdamas prie Berlyno paėmimo 1945-aisiais; močiutė dalindavosi išgyventomis sovietmečio teroro istorijomis, sesuo, kuri dirba Europos Komisijos The Joint Research Center, dalindavosi įžvalgomis apie pasaulį naujoje šviesoje, o jai antrindavo ir mano itin politiškai aktyvus brolis. Tad aš augau stebėdama diskusijas, sekdama argumentus, bandydama užčiuopti tamsią ironiją vienose istorijose bei atsisakyti naivumo aklai tikint kitų žadamu šviesiu rytojumi.  

Man baigiant mokyklą, VU TSPMI visų buvo suvokiamas kaip aukštos studijų kokybės standartas ir traukė studentus savo programos įvairiapusiškumu. Tačiau man svarbiausia buvo tai, kad TSPMI garsėjo kaip gyva institucija. Mačiau ją kaip glaudžiais bendruomeniškumo ryšiais paremtą, diskusijų kultūra gyvą vienetą. Nors vaikystėje observuoti suaugusiųjų pokalbiai davė stimulą vieną dieną prabilti apie problemas ir pačiai, politika man dar ilgai  atrodė gan purvinas reikalas, kuriuo susitepti pačiai buvo baisu. Visgi, supratau, kad vienintelis būdas išgryninti tų „nešvarių“  temų sprendimus ir atsakymus  yra tik juos iškeliant į paviršių. Be to, jokios kitos studijų programos, kuri būtų taip atliepusi mano interesus, nebuvo, tad stojimas į TSPMI buvo natūralus.  

Savo bakalauro darbe nagrinėjai rasinės segregacijos mechanizmus Brazilijoje. Instituto rėmuose tai gana netradicinė tema –  kaip kilo idėja nagrinėti pasirinktą temą? Kodėl ji tau yra svarbi?  

Ačiū už šį klausimą! Studijuodama Kanadoje buvau pasirinkusi kursą Politics in the Developing World, kurį dėstė nuostabioji eruditė, mokslo ir meno mylėtoja, Nancy Stefureak. Nors kurso metu neskyrėme daug laiko rasinės segregacijos klausimams analizuoti, problema vis sušmėžuodavo prie esminių šalių vystymosi stabdymo priežasčių. Kartą po paskaitos besišnekučiuojant su profesore, kalba nukrypo apie James Baldwin trumpųjų esė rinkinį Notes of a Native Son, kurio aš tada dar nežinojau. Susiradusi knygą bibliotekoje, ją perskaičiau per porą naktų ir taip pradėjau savo kelią į realybės dekonstravimą per rasės, klasės ir lyties klausimus. Ėmiau domėtis Angela Davis biografija: jos knyga Freedom is a Constant Struggle mane paskatino užimti ir stiprią poziciją Palestinos laisvės klausimu. Taip atradau Alice Walker, George Jackson, Gloria Steinem ir daugelį kitų aktyvistų, kurių idėjos ir darbai tokie reikšmingi kovojant su socialinėmis nelygybėmis.  

Rasinę segregaciją analizuoti Brazilijoje pasirinkau dėl ilgamečio savo domėjimosi Lotynų Amerika: bakalauro studijų metais esu dariusi ne vieną tyrimą Venesuelos kontekste, laisvalaikiu daug domiuosi vietinių gyventojų istorija Peru ir Bolivijoje. Kelionė po Kubą leido pačiai prisiliesti prie regiono ir pajusti banguojantį gyvenimo ritmą. Brazilija – valstybė su didžiausia juodaodžių ir mulatų populiacija Amerikose – buvo paskutinioji šalis Vakarų pusrutulyje panaikinusi vergovę. Per daugiau nei 300 vergovės metų, Brazilija sulaukė didžiausio skaičiaus juodaodžių vergų – net septynis kartus daugiau negu Jungtinės Amerikos Valstijos. Šalis yra žinoma kaip „rasinė demokratija“, t.y. turinti tokią skirtingą visuomenę, jog rasizmas paprasčiausiai negali joje egzistuoti. Ir visgi, atlikti tyrimai rodo, jog rasistinės struktūros problema Brazilijoje yra itin gaji. Vidutiniškai juodaodžiai Brazilijoje uždirba 57% mažiau nei baltaodžiai brazilai, juodaodžiai sudaro 64% kalėjimų populiacijos, o Brazilijos Kongrese dirba 71% baltaodžių. Taigi, mano darbo tikslas buvo išanalizuoti kurie iš trijų mechanizmų  – Brazilijos institucinė sąranga, sociokultūriniai veiksniai, pilietinės visuomenės judėjimai  – neveikia ir leidžia rasinei segregacijai vešėti. Darbo preambulėje įterpiau brazilų liaudies pasaką, kurios moralas toks: ilgai ir laimingai gali gyventi tik baltaodžiai. Tyrimo išvados taip pat nurodė, jog nepaisant kairiųjų politinių pažiūrų prezidentų pastangų (analizuotas laikotarpis – 1990 m. – 2010 m.), teisiškai įtvirtintų saugiklių, iniciatyvų gausos ir programų, nuleistų iš viršaus, visumos, sveikatos skirtumai (per kuriuos ir operacionalizavau rasinę segregaciją), tarp baltaodžių ir afrobrazilų praktiškai nepakito. Tai leido suponuoti, kad veikianti institucinė sąranga negebėjo pasiekti didesnių rasinės segregacijos mažinimo rezultatų dėl stagnuojančių sociokultūrinių įsitikinimų ir normų. Būtent dėl to, suprasdama iš apačios kylančių iniciatyvų svarbą, ir noriu prisidėti prie to stimulo. 

Esi sukaupusi nemažai tarptautinės patirties: dar studijuodama VU TSPMI trečio kurso rudens semestrą praleidai Kanadoje, o pavasario semestrą – Budapešte. Kuo studijos užsienyje buvo kitokios nei institute? Ką pastarosios patirtys suteikė tau, kaip augančiai asmenybei? 

Esu be galo dėkinga už galimybę pagyventi ir mokytis Kanadoje, nes būtent studijų metu ten ir išsigryninau savo interesų sritį – šalių vystymosi kelius ir problemas. Erasmus studijų Budapešte metu buvau pasirinkusi kursus apie tvarų vystymąsi, ekologiją ir išteklių panaudojimą. Tačiau šventai tikiu, kad, nors mokslai svarbu, dar svarbiau yra tai, ką darome šalia jų ir kaip mokame bendrauti su žmonėmis. Visiems labai rekomenduoju David Goleman knygą Emotional Intelligence. Why It Can Matter More Than IQ? Praktikos Lietuvos Respublikos atstovybėje prie Tarptautinių organizacijų Vienoje metu dar kartą įsitikinau, kaip būtina turėti gerus socialinius įgūdžius: dabar jau retai rasime jauną žmogų be magistro laipsnio – tai jau nebėra išskirtinis pasiekimas. Tai, kaip mokame bendrauti bei kokiomis kalbomis gebame tai daryti, sudaro įgalintos asmenybės konceptus, kurie mus išskiria iš kitų ir atveria naujus kelius. Mainuose ir praktikos metu įsitikinau, kaip svarbu yra mokytis kalbas ir gerinti komunikacijos įgūdžius.

Kas vyko toliau – po studijų institute? Kaip pasirinkai akademinį kelią tęsti Lunde? Kodėl būtent ten ir ką ten dabar mokaisi? 

Šiuo metu studijuoju MSc programą International Development and Management Lundo universitete. Esu labai dėkinga, nes kasmet į programą aplikuoja virš 1200 kandidatų, tačiau studijuoti priimama apie 40. Programa konkurencinga ir itin kokybiška, aprėpianti tokias temas kaip vystymosi teorija, projektų valdymas, globali sveikata, urbanizacija ir išteklių valdymas. Ateinantys metai yra paskirti praktikai ir duomenų magistro darbui rinkimui. Mano preliminari tyrimo tema – Protest Art and Social Movements’ Influence on Adopting Abortion Law in Argentina. Kalbinsiu menininkus, aktyvistus ir teisėkūros atstovus, bandydama apčiuopti meno ir judėjimų postūmį įteisinant aborto legalizavimo įstatymą Argentinoje praėjusių metų gruodį.

Šiuo metu esi Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos savanorė. Kuo užsiima ši organizacija? Kas tave paskatino prisijunti prie savanorystės? Kokios yra tavo atsakomybės draugijoje? 

Prie Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos prisijungiau visai neseniai, tik grįžusi iš studijų Švedijoje. Grįžau kaip tik tuo metu, kai Klaipėda buvo vėl įtraukta į raudonąją Covid-19 zoną, tad jaučiau turinti atiduoti duoklę savo miestui ir padėti kuo tik galiu vakcinacijos metu. Prisijungęs prie organizacijos, kiekvienas savanoris turi praeiti kelis privalomus mokymus, tokius kaip įvadiniai Raudonojo Kryžiaus; pirmosios psichologinės pagalbos; bendrosios pirmosios pagalbos bei išplėstinės psichosocialinės pagalbos mokymai. Aš pasirinkau savanoriauti vakcinacijos centre, mano pagrindinė užduotis yra atvykusiųjų registracija, taip pat veikiu kaip informatorė, pagalbininkė ir pasiskiepijusių stebėtoja.  

Didžiąją tavo laisvalaikio dalį sudaro knygų skaitymas. Ką šiuo metu skaitai? Kokias knygas rekomenduotum VU TSPMI bendruomenei? 

Išties, ilgai gyventi mokiausi iš knygų, o ne pati patirdama, tad sukauptų rekomendacijų skaitytojams galėčiau pateikti nemažai. Sąrašas apie žmones, besiblaškančius tarp galimybės konstruoti gyvenimą sava laisva valia, tačiau kartu varžomus prigimties, susidarytų iš rusų ir prancūzų klasikos, Zadie Smith kūrybos, Beat kartos menininkų, Nawal el Saadawi kūrinių, Bob Dylan dainų žodžių ir M. Coetzee tekstų… tačiau parekomenduosiu tik tas kelias knygas, kurias skaitau šiuo metu. Tai būtų norvegų autoriaus Torborg Nedreaas knyga Nothing Grows by Moonlight, kurią, beje, keliose scenose skaitė Salvador Mallo personažas Pedro Almodóvar filme Pain and Glory. Puiki knyga apie komplikuotą žmogaus sampratą, o apie taip gražiai perteiktą gyvenimo sunkų svorį ir kartų skonį paskutinį kartą turbūt skaičiau tik Hanya Yanagihara „Mažame gyvenime“. Šalia T. Nedreaas skaitau ir Gabrielės Štaraitės knygą „Apie Afrikos žmones ir žvėris“, kurios autorę, dar dirbdama nevyriausybinėje organizacijoje Vystomojo Bendradarbiavimo Platforma kartu su komanda nominavome Kaleidoskopo iniciatyvai. G. Štaraitė kalba apie žemyną įžvelgdama margą jo valstybių realybę, kritikuoja žiniasklaidoje taip dažnai piešiamą ydingą, mitų ir stereotipų apipintą Afrikos vaizdą bei kviečia skaitytojus ir keliautojus apmąstyti savo žodžių ir veiksmų etiškumą. Taip pat daug ramybės semiuosi skaitydama pagaliau rastą Andrei Tarkovsky Sculpting in Time knygą, kurioje jis aiškina simbolizmą, motinos motyvą filmuose; įdomu skaityti kūrėjo mintis apie vienatvę, pažinti gilią jo paties filosofiją.

Pabaigai, ką norėtum palinkėti jaunam žmogui? 

Kai susimąstau apie jaunystę, visad pirmiausia atsimenu Biblijos eilutes iš Apreiškimo Jonui (3,15-16): „O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, Aš išspjausiu tave iš savo burnos.“ Noriu paskatinti jaunus žmones leisti sau jausti, karštais motyvais vediniems imtis drąsių darbų. Mokyklose visi skaitėm Adomo Mickevičiaus „Odę jaunystei“, atsimenam, kaip autorius skatino kovoti, kol dar karštas kraujas; ir aš manau, kad turime eiti, daryti, drąsiai žengti per gyvenimą, kol jo nuoskaudos neužkietino širdžių. 

Mokslas ir menas – mūsų duona, tačiau manau, kad meilė žmonijai yra sakramentas, kurį visi turime priimti atsiklaupę. Mane žavi jauni protingi individai, tačiau vis atsimenu kadais skaitytą eilutę, jog protingi žmonės kelia nepasitikėjimą, nes jie per daug neigia ir negali nuoširdžiai mylėti. Tad noriu palinkėti jauniems protams ir širdims leisti sau panirti į jausmus, atrasti meilę kitam. Ričardas Gavelis rašė, kad žmogus neturi vardo, kol nerado savo meilės; jog norint sužinoti jo vardą, reikia klausti, ką jis myli. Neabejoju, jog visi didūs darbai padaromi tik stipriai išjaustų motyvų vedini, tad ir noriu palinkėti jaunam žmogui daug empatijos ir, žinoma, drąsos, leisti sau jausti daug ir stipriai.