2022-05-27 06:38:06
2022-03-21 22:00:00

Prenumeruok VU TSPMI naujienlaiškį būsimiems(-oms) studentams(-ėms) – čia!

2022-05-27 06:38:06
2022-05-18 21:00:00

Paskelbtas VU TSPMI magistro ir politikos mokslų bakalauro baigiamųjų darbų gynimo tvarkaraštis.  Jį galite rasti čia.

2022-05-27 06:38:06
2022-05-16 21:00:00

Paskelbti pavasario semestro egzaminų tvarkaraščiai. Juos rasite čia.

Visi VU TSPMI žmonės

Melita Vilkevičiūtė

VU TSPMI politikos mokslų bakalauro programos trečiakursė, jaunoji poetė

Melita, papasakok koks yra tavo kelias į VU TSPMI? Kodėl pasirinkai studijuoti politikos mokslus?

Niekada nemaniau, kad studijuosiu TSPMI, žodis „politika“ man nuo vaikystės asocijavosi su kažkuo, iš ko žmonės tyčiojasi per televizorių. Arba su rinkimais – tai man irgi nebuvo labai įdomu. Tuo tarpu anksti pradėjau rašyti (neseniai radau savo eilėraštį, kuriame buvo tiek klaidų, kad įtariu, jog tuo metu, kai rašiau, man buvo kokie aštuoneri). Todėl mano artimieji visada galvojo, kad stosiu į filologiją, taip galvojau ir aš. Tada, kai man buvo 15 metų, susipažinau su fotografe Neringa Rekašiūte, mes labai susidraugavom, ji labai padėjo man bręsti, suprasti, kad galiu būti daug, visokia ir to nesigėdyti. Mačiau ją kaip menininkę, gražią, išsilavinusią, laisvą moterį, kokia ir aš norėjau būti. Neringa savo pokalbiuose vis paminėdavo kokį neseniai skaitytą straipsnį iš The Guardian, ten rašė ir pati, visada buvo ir yra politiškai angažuota. Iš jos sužinojau, kas yra TSPMI ir kad ji ten mokėsi. Tada apie TSPMI ėmiau girdėti vis daugiau ir daugiau, jaučiau, lyg mane ten kas vestų. Atėjo laikas rinktis, kur stoti, ir supratau, kad nenoriu rinktis siauro kelio, o paprasčiausiai noriu būti išsilavinusi, ir nusprendžiau stoti į TSPMI, visiškai intuityviai. Tiesa, žmonės, gerai mane pažinoję, bandė mane atkalbėti, sakydami, kad TSPMI man bus per racionalu, „sausa“. Pamenu, prieš pat stojimus dėl šių atkalbinėjimų nusprendžiau nebestoti į TSPMI. Tą pačią dieną pajaučiau, kad esu labai liūdna, ir supratau, kad stoti čia yra ir turi būti mano pasirinkimas, niekieno kito. Įstojau ir nė karto nepasigailėjau.

Tavo rašto darbas „Ar „Responsibility to Protect“ doktrina turėjo įtakos tarptautinės bendruomenės reakcijai į genocidą?“ pateko į 202-2021 m. geriausių rašto darbų almanachą. Savo socialiniuose tinkluose dalinaisi, kad rašei tema, kuri tau nuoširdžiai rūpi. Gal galėtum plačiau papasakoti, kuo ir kodėl nagrinėta tema tau yra svarbi?

Pats įdomiausias dalykas man yra žmogus, aš visada, bent akies krašteliu, stebiu žmones, gal iš to didelio noro suprasti ir save kaip individą, ir kaip grupės, visuomenės dalį. Gal todėl nuo pat mažens man buvo nesuvokiamas žmogžudystės faktas, o ypač – masinės, grįstos kažkokiais fanatiškais, ideologiniais įsitikinimais. Pamenu, pakelėse matydavau ženklus „masinės žydų kapavietės“ ir negalėdavau suvokti fakto, kad žmonės ten, už kelių šimtų metrų, būdavo paprasčiausi sustatomi sušaudymui. Mokydamasi Tarptautinių santykių teorijų kursą sužinojau, kad po Srebrenicos ir Ruandos genocidų buvo paskelbta doktrina „Responsibility to Protect“, kuri turėtų užtikrinti, kad genocidai nesikartos. Tačiau visi žinom, kad genocidai vis dar vyksta, todėl norėjau įsigilinti, kodėl. Rašydama šį darbą sužinojau labai daug įdomių dalykų, pavyzdžiui, kad institucijos apskritai labai bijo žodžio „genocidas“, nes tai implikuoja didelį emocinį krūvį ir visai kitokias atsakomybes ir priemones imtis veiksmų nei, pavyzdžiui terminas „etninis valymas“. Kadangi šiame darbe rašiau apie Srebrenicos žudynes ir Mianmare vykdomą rohindžų genocidą, radau labai daug filmuotos, fotografuotos medžiagos, todėl rašydama šitą darbą daug verkiau. Bet pats tyrinėjimas, ieškojimas man atrodė labai svarbus – ir sužinojimui, kokios yra struktūrinės priežastys „Responsibility to Protect“ doktrinai būti taip sunkiai įgyvendinamai, ir, tikriausiai, mano pačios bandymui su tuo išsiaiškinimu visgi rasti vilties, kad nors mes veikiam sudėtingai, kartais ir labai žiauriai, bet vilties (iš)saugoti žmogų ir žmogiškumą visada yra.

Šiuo metu esi prisijungusi prie „NARA“ kolektyvo. Kokios yra tavo atsakomybės darbuose? Kodėl nusprendei prisijungti prie žurnalistų(-čių) komandos?

Prie „NARA“, tuo metu „Nanook“, prisijungiau dar 2019-ųjų vasarą, tuo metu kūriau pasakojimų ciklą „Kuriantys Nanook“ – fotografavau pačius žurnalistus ir ėmiau iš jų interviu, nes man atrodė įdomu pamatyti, kas vyksta už lėtosios žurnalistikos kadro, apie ką yra ta komanda kaip žmonės apskritai, o ne tik kaip žurnalistai. Viskas tikriausiai man visada sugrįžta prie žmogaus – aš vis noriu pažvelgti, kas už, kas giliau. O dabar „NARA“ kuriu naujienlaiškį. Prisijungti prie „NAROS“ nusprendžiau todėl, kad man labai patinka, ką jie daro, nes jų žurnalistinė prieiga visada yra pamatyti, pamažu pažinti žmogų, o tada apie jį pasakoti. Taigi, buvau paprasčiausiai vedina smalsumo, ką reiškia dirbti kartu su jais ir pažinti tą kolektyvą ne per tekstus ar tinklalaides, o tiesiog bendraujant. Jaučiu, kad šitas darbas mane labai mokina paprasto dalyko – kad svarbu dalyką, kuriuo tiki, daryti taip gerai, kaip tik gali, ir kad profesionalumas reiškia kreipti dėmesį į smulkmenas, būti jautriu, empatišku.

Tave dažnai pristato kaip jaunosios kartos poezijos atstovę. Kaip tavo gyvenime atsirado poezija? 

Neprisimenu – atrodo, kad visada buvo, na, bent jau literatūra plačiąja prasme. Užaugau Visagine, kur kieme visi šnekėjo rusiškai, o aš gimiau lietuvių šeimoje ir būdama maža rusiškai mokėjau dar labai menkai, taigi, nenorėjau eiti į kiemą, nes nesuprasdavau, ką ten vaikai šneka. Todėl būdavau namuose ir skaičiau labai daug knygų. Tada pamažu pradėjau rašyti, kažkaip natūraliai, nekvestionuodama, kas vyksta. Man atrodydavo, kad rašau kažkokius keistus dalykus, nežinojau, kaip apibūdinti, ką rašau, nes tada dar nebuvau skaičiusi neeiliuotos poezijos. Tik vėlyvoje paauglystėje supratau, kad rašau poeziją, tiesiog kiek kitokią nei mokyklos vadovėliuose. O tada pradėjau poezijos skaityti daug ir visokios, įvairiuose renginiuose susipažinau su dalimi garsių Lietuvos poetų ir labai talentingų jaunų poetų – tai mane labai įkvėpė. Turėjau ir lyginimosi, sunkumų leisti sau rašyti momentų. Bet galiausiai supratau, kad poezija man yra būdas matyti ir kalbėti, todėl noriu leisti sau prabangą būti taip, kaip būnasi. Kai tai supratau ir buvime „jaunaja poete“ pradėjau atpalaiduoti pečius, sulaukiau žinios, kad mano eilėraščiai bus išspausdinti Dviejų Tylų leidyklos poezijos rinkinyje „Women are poems“ kartu su tokių poečių kaip Juditos Vaičiūnaitės, Liūnės Sutemos, Linos Buividavičiūtės eilėraščiais. Man tai buvo gražus patvirtinimas ir, tikiuosi, graži pradžia.

Politikos mokslai ir poezija – kokius matytum šiuose dalykuose panašumus?

Vėlgi – žiūrėjimas į žmogų. Mokymasis TSPMI mane tam tikra prasme privertė nusiimti rožinius akinius – supratau, kad pasaulis, sistemos, visuomenės yra netobulos. Anksčiau galvojau, kad mes visi labai racionalūs, kad visi vadovaujasi sąžinės balsu – dabar taip nebegalvoju, bet esu labai dėkinga TSPMI už šį suvokimą (ypač filosofijos kursui, nes net prisimenu seminarą, kurio metu dėstytojo Lino Jokubaičio dėka suvokiau šį dalyką). Taigi, mūsų sistemų operavimo būdai netobuli, nes žmogus iš esmės netobulas. Bet man visus taškus ant „i“ sudėlioja Česlovo Milošo žodžiai, parašyti prasidėjus Antrajam pasauliniam karui: „Net jei rytoj pasaulio pabaiga, vis tiek laikas sodinti savo obelis.“ Poezija man irgi apie tai – pirmiausia, apie žmogų, tada – apie ir iš netobulumo, ir apie mokėjimą gyventi tame netobulume. Ir netgi laimingai.

Pabaigai, ką norėtum palinkėti jaunam žmogui? 

Nebijoti švaistyti laiką ir neprarasti naivumo. Gali pasirodyti, kad linkėjimas būti naiviu prieštarauja mano anksčiau aprašytiems suvokimams, bet aš nemanau, kad žinojimas, jog egzistuoja žiaurumas ir skausmas, yra priežastis užsitverti arba susikurti tobulą iliuzinį pasaulį su tobulais žmonėmis aplink. Gražiausi gyvenimo dalykai man yra nutikę tada, kai visgi paprasčiausiai (pasi)tikėjau. O nebijoti švaistyti laiko linkiu todėl, kad jaučiu, jog mes visi labai pavargę nuo skubėjimo, nors net nežinom, kur skubam. Linkiu pagulėti žiūrint į lubas, uždaryti kompiuterį, pasidėti telefoną ir išeit pasivaikščiot, paklaust artimo, kaip laikosi, gerai išsimiegoti, nueiti pašokti. Laiko yra ir mes viską suspėsim.