Uždaryti
2021-06-23 08:19:25
2021-06-22 00:00:00

Pranešame, kad stojimas į Tarptautinių santykių ir diplomatijos magistro studijų programą baigėsi. Į kitas magistro programas prašymus galite teikti iki birželio 30 d.

Visi VU TSPMI žmonės

Martynas Barkauskas

VU TSPMI alumnas, Užsienio reikalų viceministro Manto Adomėno kabineto vadovas

Martynai, papasakok, kaip ir kodėl prasidėjo Tavo kelias VU TSPMI?

Nieko neįprasto – mokykloje man labiau už viską patiko istorija, bet visi intensyviai kartojo, kad stoti į istoriją būtų neracionalu. Esu iš Suvalkijos, o kadaise diplomatija turėjo reputaciją kaip gerai apmokama specialybė, tad galima sakyti, kad tam tikra prasme pasidaviau stereotipiniam mąstymui ir aplinkos spaudimui. Galbūt dėl to pirmus du metus TSPMI jaučiausi ne visai savo vietoje, netgi turėjau minčių mesti studijas. Visgi džiaugiuosi galiausiai to nepadaręs. TSPMI padėjo labai gerą pagrindą tarptautinių santykių magistratūrai. Tik vėlesnių studijų metu supratau, kam reikalingi visi konstruktyvizmai, nulinės sumos žaidimai, hermeneutiniai ratai ir t.t. Esu labiau linkęs į taikomuosius mokslus, bet tam, kad mokslus galėtumei pradėti taikyti, pirmiausia reikia perprasti pagrindinius jų principus, teorijas ir sąvokas. Dabar suprantu, kad norėjau pradėti nuo deserto, kai buvo nesuvalgyti brokoliai.

O grįžtant prie meilės istorijai – pomėgio jai šaknų iki galo atrinkti negaliu, tačiau tai greičiausiai susiję su tuo, kad mano močiutė buvo tremtinė bei politinė kalinė. Vaikystėje  man ji nemažai pasakojo apie Tarpukarį, karą, Sibirą, tai, kokie žmonės išvežti mirdavo pirmiausia, kaip tremtyje ji sutiko mano senelį, kaip plytų fabrike, kuriame abu priverstinai dirbo, tarp plytų slėpė vienas kitam raštelius, kaip senelis pirmas baigęs 10 metų kalėjimo ją ištraukė iš lagerio, kaip vėliau jie susituokė, kaip grįžus į Lietuvą buvo sunku vėl pradėti gyvenimą iš naujo. Augdamas mačiau, kaip tos patirtys įsišaknijo močiutės įpročiuose – nors lagerio laikai buvo seniai praėję, Lietuvai atgavus nepriklausomybę močiutė sugedus ir apipelijus dešrai ją plaudavo, džiovindavo pakabinusi ant „fortkės“ ir vis tiek valgydavo. Tokie nedideli epizodai dėjosi į didelę visumą ir, ko gero, dėl to istoriją, o vėliau ir politiką, mačiau ne kaip faktų kratinį, o konkrečių žmonių gyvenimus ir nuolatinę kovą dėl laisvės. Mūsų valstybės istorija man susitapatino su mano šeimos istorija. Dėl to visada buvo noras padaryti tai, kas nuo manęs priklauso, kad praeitis nepasikartotų ir kad nereikėtų supelijusios dešros džiovinti ant „fortkės“.

Po bakalauro studijų institute akademinį kelią tęsei Vidurio Europos universitete (CEU). Kodėl ir kokias magistro studijas pasirinkai būtent Budapešte? Ką tau suteikė šios studijos bei gyvenimo užsienyje patirtis?

Iš karto pabaigęs TSPMI buvau nusprendęs padaryti metų pertrauką. Tais mokslo metais kaip tik buvo prasidėjęs karas Ukrainoje ir buvo nuoširdžiai labai neramu dėl mūsų pačių ateities. Buvau priėmęs sprendimą metus niekur nestoti ir vietoje to atlikti šauktinio tarnybą kariuomenėje. Be to, traukė pabandyti jėgas studijuojant užsienyje, tačiau visus stojimus jau buvau pražiopsojęs ir tuo metu nežinojau, kur norėčiau važiuoti. Apie CEU pirmą kartą išgirdau tą dieną, kai su kursiokais buvome atėję į TSPMI susirinkti kažkokių parašų ir atsitiktinai sutikę dėstytoją Vytautą Kuokštį pasivadinome jį alaus. Jei gerai pamenu, tada už TSPMI sienos buvo Čili kaimas, kuriame kilnojant bokaliukus dėstytojas papasakojo apie CEU, kur pats yra atlikęs stažuotę. Pasidomėjęs daugiau sužinojau, kad mane dominusi CEU tarptautinių santykių programa tuo metu buvo tarp 50 geriausių pasaulyje ir turi stiprių dėstytojų, dirbančių su mane traukusiu Rusijos ir Rytų Europos regionu. Taip pat pasisekus buvo galimybė CEU gauti finansinį paketą, kuris padengtų studijų kainą, suteiktų stipendiją ir būstą. Viskas susidėliojo sėkmingai ir gavęs pilną paketą išvažiavau į Budapeštą. Dabar laikau tai vienu geriausių sprendimų per savo gyvenimą.

Tais metais, kai mokiausi CEU, universitetas kaip tik atidarė naują universiteto miestelį pačiame Budapešto centre, kuris tuo metu buvo vienas geriausių ir moderniausių pasaulyje. Mokantis nuolatos lydėjo jausmas, kad tai yra tavo gyvenimo šansas ir kad esi tarp pačių gabiausių žmonių iš viso pasaulio. Nors universitete mokosi nepilnai 1,5 tūkst. studentų, jie buvo atvykę iš daugiau nei 100 valstybių. Studijuojant tarptautinius santykius analizuodavom reiškinius iš viso pasaulio ir beveik visada auditorijoje būdavo žmonės labai giliai ir kartais netgi asmeniškai pažįstantys aptariamas problemas – bosniai ir serbai aptarinėjo Jugoslavijos griuvimą ir Serebrenicos žudynes, amerikiečiai ir lotynų amerikiečiai nagrinėjo Vašingtono konsensusą, aš pats sporto salėje geriausiam bičiuliui iš Kirgizijos pasakojau apie Ribentropo-Molotovo pakto slaptuosius protokolus, apie kuriuos gyvendamas Rusijos informacinėje erdvėje jis nebuvo girdėjęs. Tai leido daug giliau ir empatiškiau pasižiūrėti į daugumą klausimų, kuriais anksčiau turėjau labai tvirtą nuomonę. Tos pačios mane labiausiai dominusios Rusijos atžvilgiu atsirado kur kas kompleksiškesnis joje vykstančių procesų supratimas. Visa tai ateina iš savo patirtimis ir žiniomis įvairialypės talentingų žmonių bendruomenės. Būtent galimybę pagyventi tokioje bendruomenėje laikau didžiausia to laikotarpio dovana.

Šiuo metu dirbi LR Užsienio Reikalų Ministerijos (URM) viceministro komandoje. Ar studijų VU TSPMI metu įgytos žinios bei įgūdžiai pritaikomi Tavo kasdienėje veikloje? Jei taip, kokie?

Žinoma, pritaikomi. Kaip ir CEU atveju, ko gero, esminis įrankis, kuris praverčia kasdieniniame darbe yra universiteto bendruomenė. Bandant sugeneruoti bendrą valstybės veiksmą labai svarbu atsirinkti jos institucinėje architektūroje – kas ir už ką atsakingas – ir pasiekti reikiamus žmones. Buvę bendrakursiai šiuo metu dirba daugumoje Lietuvos institucijų, todėl visada labai pravartu tiesiog paskambinti ar parašyti per messenger‘į ir pasitikrinti savo turimą įsivaizdavimą dėl to su kokiais žmonėmis ir kaip reikėtų kalbėtis. Tas labai didina darbo efektyvumą ir greitį, o tai labai dinamiškoje tarptautinių santykių disciplinoje yra itin svarbu.

Kitas svarbus įgūdis, kurį įskiepijo TSPMI, o vėliau dar labiau sustiprino CEU – kritinis mąstymas. Diplomatija pasižymi milžiniškais informacijos srautais, todėl užsienio politikos formuotojai ir įgyvendintojai nuolatos susiduria su dilemomis, kaip atsirinkti, kas yra svarbi informacija, o kas tėra triukšmas, kaip pasirinkti informacijos šaltinius ir kaip juos greitai apdoroti. Taip pat noriu atkreipti dėmesį, kad kritinis mąstymas nėra vien tiesmukas kritiškumas gautai naujai informacijai, bet ir tai, ką trumpai galima pavadinti tiesiog adekvatumu. Biurokratinėse struktūrose jų dalyviai dažnai yra linkę užsidaryti procedūriniuose rėmuose, todėl ypač svarbu matyti tų procedūrų ribotumus ir su jais susidūrus rasti sprendimus, kaip pasiekti visuomenei geriausio rezultato.

Kaip manai, ar bendradarbiavimui su Rytų partnerystės šalimis Lietuvoje skiriamas pakankamas dėmesys? Kokie pagrindiniai mūsų pasiekimai šioje srityje ir kur dar galėtume tobulėti?

Ir taip, ir ne. Lietuvoje Rytų partnerystė kiekvienos vyriausybės programos užsienio politikos dalyje užima svarbią vietą ir yra vadinama prioritetu. Turint omenyje mūsų geografinę padėtį, istoriją ir pastaruoju metu didžiosios kaimynės Rytuose vykdomą užsienio politiką – tai yra labai svarbu. Be to išgyvenę sėkmingą posovietinę transformaciją turime ir šiokią tokią moralinę pareigą dalintis savo įgyta reformų patirtimi. Nors toli gražu ne viskas sekėsi ir sekasi idealiai mūsų pačių valstybėje, tačiau Rytų partneriams esame vienareikšmiška sėkmės istorijos, iš kurios norima mokytis. Rezultatai stiprinant mūsų energetinį saugumą, gerinant investicijų aplinką ir pritraukiant užsienio investuotojus, skaidrinant valstybės lėšų panaudojimą, galų gale mažinant žuvusių kelyje skaičių – yra tik keli pavyzdžiai to, į ką lygiuojasi ne tik Rytų partneriai, bet dažnai ir Vakarų Europa. Pavyzdžiui, atsinaujinančios energetikos srityje Europos Komisija būtent Lietuvai pasiūlė koordinuoti atitinkamą Rytų partnerystės darbo grupę.

Tiesa, reikia pripažinti ir tai, kad ne visada mokame parduoti savo sėkmės istorijas. Ir čia yra du esminiai veiksniai. Visų pirma, savo veikloms užsienyje neskiriame pakankamų resursų. Pagal EBPO rekomendacijas išsivysčiusios šalys turėtų skirti apie 0,7% BVP oficialiajai paramai vystymuisi (OPV). Suprantant, kad Lietuva vis dar vejasi labiausiai pasiturinčias pasaulio ekonomikas, mūsų šaliai iškeltas kuklesnis OPV tikslas – 0,3% BVP. Paskutinių kelių metų OPV realybė – 0,11-0,13% BVP. Iškalbingas faktas ir tai, kad Užsienio reikalų ministerija jau daug metų yra kukliausiai finansuojama Lietuvos ministerija. Atitinkamai, Lietuvos diplomatams ir su tarptautiniais santykiais dirbantiems kolegoms sektorinėse ministerijose yra sunku sugeneruoti platesnio masto iniciatyvas, turinčias potencialo reikšmingiau prisidėti prie reformų Rytų partnerystės šalyse. Matėme kaip per daugelį metų keitėsi požiūris į mūsų įsipareigojimus krašto apsaugos srityje. Panašaus lūžio reikia ir požiūryje į mūsų diplomatinės tarnybos finansavimą, kuri yra minkštojo saugumo kūrėja, paremianti, o gal net ir įgalinanti, valstybės kietąjį saugumą. Didesnių resursų reikia tam, kad galėtume pereiti nuo reaktyvumu, prie proaktyvumu grįstos užsienio poltikos.

Kitas tobulintinas Lietuvos išorinių veiksmų elementas yra mūsų tarpinstitucinis bendradarbiavimas šalies viduje. Jo vis dar mokomės ir kartais veikiame kaip atskiros kunigaikštystės, užsidarę už savo biurokratinių procedūrų tvorų. Tai, būna, varo į nevilti, bet, kaip ir minėjau, tokiose situacijose labai padeda nebijančių rankas susitepti žmonių bendruomenė, kurią aplink save pradedame formuoti universitete ir tai darome iki pat gyvenimo galo.

Ką veiki laisvalaikiu? Galbūt karantino metu atradai naujų pomėgių?

Taip sutapo, kad šiemet pagaliau įsigijau savo būstą, kuriame daug ką teko įsirengti savo rankomis. Plytelių klijavimo ir laminato klojimo nepavadinčiau nauju pomėgiu, bet buvo tikrai įdomi nauja patirtis. Atitinkamai su savo namais atėjo ir tam tikras didesnės ramybės jausmas būnant pačiam su savimi. Tiesa, tokiame kontekste laiko naujiems pomėgiams liko neperdaugiausiai, todėl pandemijos metu rėmiausi senaisiais – mėgstu išbėgti prasivėdinti galvą Antakalnio miškuose ir Neries pakrantėje.

Pabaigai, galbūt norėtum kažko palinkėti mūsų bendruomenei?

Empatiškumo, mokėjimo klausytis vieni kitų ir adekvatumo. Ir kad bendruomenė burtųsi ne siaurų interesų, o noro padaryti geriau ir tam tikro idealizmo pagrindu. Idealizmas nepelnytai paliktas romantizmui ir poetams. Per savo karjerą susidūriau su bent keliais žmonėmis, kurie kėlė didelį pasigėrėjimą. Visi jie turėjo kelis bendrus bruožus – talentas, įgūdžiai, tik