Visi VU TSPMI žmonės

Margarita Šešelgytė

VU TSPMI alumnė, docentė, direktoriaus pavaduotoja studijoms

Papasakokite savo kelią VU TSPMI – nuo ko viskas prasidėjo?

TSPMI, įskaitant bakalaurą, esu nuo 1995-ųjų, taigi daugiau nei 20 metų. Mano kelias į TSPMI nebuvo apgalvotas. Daugelis mūsų studentų dar mokykloje galvoja stoti į TSPMI, o aš norėjau studijuoti teisę, kruopščiai rengiausi stojamiesiems. Svajojau būti pasaulinio lygio advokate. Dėl panašių stojamiesiems reikalingų dalykų, TSPMI tapo mano antru pasirinkimu ir tuomet daugiau pasidomėjau, kas tai per įstaiga. Kai stojau, TSPMI buvo tik treji metai.

Mane sužavėjo Instituto modernumas, netradiciškumas, „jaunumas“, kitoniškumas. Taip sužavėjo, kad paskutinę dieną visų nuostabai ėmiau ir persigalvojau, pasirinkau Institutą ir niekada to nesigailėjau.

Čia baigiau bakalaurą, magistrą, apsigyniau disertaciją, pradėjau dėstyti. Tiesą sakant, vėlgi niekada nebuvau pagalvojusi, kad dirbsiu dar ir administracijoje. Man dirbant Baltijos gynybos koledže tuometinis TSPMI vadovas Raimundas Lopata man pasiūlė grįžti į Lietuvą ir dirbti TSPMI administracijoje.

Grįžti dirbti į TSPMI buvo didelis asmeninis iššūkis ir galimybė – Institutas man visada buvo vieta, kurią labai mylėjau, gerbiau, didesnė dalis mano draugų yra iš Instituto – norėjosi padaryti daug gerų darbų ir kartu buvo nedrąsu, nes norėjosi juos padaryti puikiai. Pradžioje galvojau, kad čia padirbėsiu keletą metų ir važiuosiu išbandyti savęs į kitas šalis, bet kartais taip atsitinka, kai įneri ir nebegali išnerti, ko gero, todėl, kad man čia labai gera: nuostabūs kolegos, reiklūs studentai, intelektuali ir maloni aplinka. Žmonės, kurie visada nori viską padaryti geriausiai.

Kas per tuos metus institute labiausiai įsiminė?

Smagiausi atsiminimai, žinoma, iš studijų metų. Man studijų metai – tikriausiai vieni geriausių metų gyvenime. Anksčiau TSPMI neturėjo savo patalpų, glaudėmės pas filosofus. Vienu metu buvo suderėta, kad TSPMI kelsis į Kongresų rūmus, tačiau Vyriausybė paskutiniu metu nusprendė mums tų patalpų nesuteikti. Dėl šios priežasties studentai, kartu su dėstytojais ir administracija, nusprendėme, jog reikia kažką daryti – reikia eiti ir piketuoti prie Vyriausybės. Dar ir dabar turiu nuotraukas, kuriose su buvusiu TSPMI direktoriumi prof. Egidijumi Kūriu piešiame plakatus ir rengiamės demonstracijai. Netgi prisimenu užrašą ant to plakato „Mes ne teroristai, nebijokite mūsų!“ Tai tikrai buvo labai ryšku, smagu, jautėmės stipri bendruomenė. Per tuos metus TSPMI bendruomeniškumas nedingo – nors mes nuolat keičiamės, laužom stereotipus ir esame žingsniu priekyje kitų fakultetų bei universitetų, bendruomeniškumas išlieka viena svarbiausių TSPMI savybių. Žmonės, mokslus pabaigę TSPMI prieš daug metų, Instituto nepamiršta. Ir labai svarbu būti tos bendruomenės dalimi, mes tai intelektualūs, kūrybingi, progresyvūs žmonės.

Dažnai esate įvardijama kaip saugumo studijų ekspertė. Kodėl pasirinkote saugumo studijas, kaip savo interesų sritį?

Vienas labai svarbus dalykas, mane pastūmėjęs domėtis saugumo studijomis, buvo praktika Užsienio reikalų ministerijoje. Praktiką atlikinėjau būtent tuo metu, kai vyko mūsų pirmieji stojimo į NATO žingsniai, o ministerijoje vyko labai daug su NATO susijusių renginių, prie kurių organizavimo ir aš prisidėjau. Į ministeriją atvykdavo daug aukšto rango pareigūnų mokslininkų dirbančių saugumo srityje ir jie sugebėjo įkvėpti domėjimąsi saugumo sritimi. Lietuva maža valstybė, turinti deja ne pačią draugiškiausią kaimynę. Jau tada supratau, kokie svarbūs mažai valstybei ryšiai su partneriais, kaip svarbu stiprinti savo saugumą. Tai ir pastūmėjo mane domėtis saugumu, aš mačiau tame prasmę. Kita vertus, veikė ir avantiūristinė dvasia, visada žavėjausi detektyvais, nuotykių istorijomis. Man atrodė, kad saugumo studijos, kaip ir detektyvuose, leidžia pamatyti iš gabalėlių sudėtą sisteminį vaizdą ir suprasti ryšius. Todėl saugumo klausimai yra įdomu – man įdomu dėl ko kyla konfliktai, kokios jų priežastys, kas yra žaidėjai konfliktuose ir kaip tuos konfliktus išspręsti. Saugumas turi intrigą, tai nuolat kintanti sritis, ji labai daug apima.

Ar yra tokių tyrimų temų, kurių visiškai nemėgstate?

Manau, kad skirtingos asmenybės turi skirtingus bruožus ir turi tas skirtingas interesų sritis. Man patinka sisteminiai, strateginiai dalykai, mėgstu stebėti procesus, tendencijas. Mažiau patinka gilintis į smulkmenas, detales. Todėl tie tyrimai, kurie yra gilūs, kuriuose yra labai daug detalių, nors taip pat yra svarbūs ir labai reikalingi, man nėra labai įdomūs.

Ko palinkėtumėt dabartiniams TSPMI studentams? Kaip TSPMI studentams išnaudoti savo TSPMI potencialą?

Visų pirmiausia, nepaisant kartų skirtumų, į TSPMI ateina labai talentingi žmonės, turintys platų domėjimosi ratą – aš pati grojau, šokau, tapiau. Matydama TSPMI Kalėdinius koncertus džiaugiuosi – aš atpažįstu save. Manau, kad TSPMI studijų programa taip pat yra toks mini universitetas universitete, galbūt dėl to ir pritraukia tokius žmones. Šie įvairūs pomėgiai svarbūs, nes leidžia geriau pažinti pasaulį. Todėl pirmas palinkėjimas – nepamesti savo hobių ir šalia įtemptų studijų skirti laiko jiems, išmokti naujų dalykų, tai labai pravers gyvenime. Antras patarimas – „nepamesti“ savo svajonių ir tikslų, juos turėti ir jų siekti. Net jei aplinka bando priversti jų atisakyti. Manau, kad Lietuvai labai reikalingi pokyčiai ir mūsų studentuose aš matau tą potencialą, kuris gali tuos pokyčius daryti. Problema tame, kad išėję iš Instituto, jie įsisuka į rutiną „pameta“ svajones arba drąsa kažką daryti bei ryžtas sumažėja. Norėtųsi, kad tai išliktų. Dabartiniai studentai yra laisvesni. Ta laisvė yra labai svarbi kūrybiškumui ir savirealizacijai. Bet kartu laisvė turi eiti su atsakomybės jausmu. Mano kartos atsakomybės jausmas buvo labai didelis – jeigu ko nors imiesi, tu tai darai iki galo, jeigu net tau ir nepatinka. Manau, kad pareigos ir atsakomybės dabartiniai studentai galėtų pasimokyti iš mūsų kartos. Studijų TSPMI kontekste galima pasakyti taip – „ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“.

Ir svarbiausia nepamiršti, kad studijos universitete yra nuostabus laikas, bendravimas su kursiokais, kitais TSPMI bendruomenės nariais taip pat yra labai didelė vertybė. Šis bendravimas gali išaugti į profesinius ryšius, bet visų pirma, didelė dalis šių žmonių išliks jūsų draugais iš bendraminčiais visą gyvenimą ir su tokia kompanija bus galima nuveikti daug svarbių darbų, patirti nuostabių nuotykių.