Uždaryti
2021-05-07 21:54:09
2021-05-03 00:00:00

Jau skelbiami rudens semestro tvarkaraščiai. Norėdami juos pamatyti, VU tvarakaraščių puslapyje pasirinkite 2021/2022 rudens semestrą. Tvarkaraščius rasite čia.

2021-05-07 21:54:09
2021-01-15 00:00:00

VU TSPMI tarybos sprendimu visas studijų procesas 2020-2021 mokslo metų pavasario semestrą vyks virtualiai. Semestro tvakaraščius galite rasti čia!

Visi VU TSPMI žmonės

Gintė Sprogytė

VU TSPMI politikos mokslų bakalauro programos trečiakursė

Ginte, kodėl pasirinkai studijas VU TSPMI? Kodėl nusprendei studijuoti politikos mokslus?

Galvodama apie studijas rinkausi iš dviejų variantų: prancūzų filologijos, nes labai žavėjausi Prancūzija ir politikos mokslų, kadangi gimnazijoje lankiau debatus, laisvalaikiu dalyvaudavau jaunimo organizacijų renginiuose. Vasarą, dirbdama Dainų šventėje, netikėtai susipažinau su TSPMI studentėmis. Kai ėmėme kalbėti apie studijas, išgirdau galybę komplimentų apie institutą, dėstomų dalykų kokybę ir įvairovę. Pokalbis privertė atidžiau apsvarstyti galimybę studijuoti TSPMI, nes jaučiau, kad merginos kalba nuoširdžiai.

Vėliau ėmiau dvejoti – gal ten susirinks visi politiką išmanantys, įvairiausiomis pasaulio aktualijoms diskutuoti galintys studentai ir aš jausiuosi prastesnė. Visgi, mane traukė kažkas nepaaiškinamo ir, jausdama besąlygišką šeimos palaikymą, nusprendžiau rinktis VU TSPMI. Besimokydama čia jau trečius metus galiu teigti – tai išties puikus pasirinkimas! O rašto darbo grupelė, su kuria atlikome ne vieną tyrimą ir tapome draugais – viena didžiausių studijų dovanų.

Vis dar sutinku žmonių, kurie galvoja – jei pasirinkai politikos mokslų studijas, būsi Seimo narė (ar net Prezidentė). Bet juk bakalauro diplomas magiškai nepavirs tautos pasitikėjimu ir Seimo nario mandatu, todėl paskata rinktis šią studijų kryptį tik tam, kad patektum į valdžią – mažų mažiausiai nepagrįsta. Visgi, nekyla jokių abejonių, kad TSPMI įgytos kompetencijos ir žinios suteikia tikrai tvirtą pagrindą ir pasitikėjimą siekti svajonių karjeros.

Esi aktyvi JKL narė. Kaip įsitraukei į organizacijos veiklą? Kokios tavo pareigos ir atsakomybės organizacijoje?

Gimiau nepriklausomoje Lietuvoje ir laisvė atrodo tarsi savaime suprantama duotybė. Visgi, už tai, ką turime šiandien, jaučiuosi dėkinga daugybei Žmonių, kurie kūrė valstybingumo pagrindus ir kovojo už laisvę negailėdami laiko, jėgų ir gyvybės. Būtent pagarba ir dėkingumas praeities kartoms bei noras prisidėti prie Lietuvos ateities paskatino prisijungti prie bendraminčių, prie JKL.

Tai buvo geras pasirinkimas – nuostabus jausmas kartu su kitais organizacijos nariais dalyvauti valstybinių švenčių minėjimuose, renginiuose ir projektuose. Pavyzdžiui, prisimenu dalyvavimą protesto akcijoje „Paskutinis skambutis“, išreiškiant palaikymą mokytojams arba kelionę  į Alytų susipažinti su partizanų mūšio vieta. Tokios patirtys įsimena visam gyvenimui.

JKL jokių vadovaujamų pareigų neužėmiau. Tiesa, kurį laiką priklausiau komunikacijos komandai ir komunikavau su kelių skyrių pirmininkais, vertinau skyrių aktyvumą ir įrašų kokybę socialiniuose tinkluose. Šiuo metu dėl atsiradusių kitų veiklų nutolau nuo JKL, bet organizacijos idėjos išliko artimos. Neabejoju, kad ateityje dar prisijungsiu prie JKL iniciatyvų ir renginių.

Kovo mėnesį dalyvavai nacionalinėje konferencijoje „Lietuva po 2020 m. Seimo rinkimų“ ir skaitei pranešimą „Rinkimų vaizdo kampanijos geo-etnografija: miestas, medija, medžioklė“. Papasakok plačiau apie atliktą tyrimą – ką pavyko sužinoti, kas pačiai buvo nauja ir įdomu?

Esu labai dėkinga dėstytojai J. Kavaliauskaitei už pakvietimą dalyvauti, pasitikėjimą ir pagalbą ruošiantis konferencijai. Pats pranešimas rėmėsi „Politikos ir visuomenės“ modulio studentų bei kelių SMD narių rinkta medžiaga – užfiksuota rinkimine agitacija Vilniaus mieste.

Trumpai tariant, pranešimu buvo kviečiama pažvelgti į miestą ne kaip į pasyvius išteklius, bet kaip į erdvę, kuri diktuoja politinės agitacijos taisykles. Dažniausiai žiūrėdami į kokį agitacinį politiko ar partijos plakatą paskaitome, ką žada, įvertiname – gražiai atrodo ar nelabai, nusprendžiame – patinka ar nepatinka, bet kodėl agitacija matoma būtent toje vietoje – nesusimąstome. Tad pažiūrėti, kaip Vilnius suteikia galimybes agitacijai ar priešingai – apriboja paviršius, buvo išties įdomu.

Jei reikėtų išskirti vieną įžvalgą, kuri man pačiai buvo labai įdomi, tai – urbanistinės plėtros paradoksai. Pavyzdžiui, prie senos statybos daugiabučio laiptinės galima matyti aršią konkurenciją – dėl vietos varžosi ne tik norintys patekti į Seimą, bet ir tie, kurie ieško dingusio katino ar kviečia į gitaros pamokas. O naujos statybos daugiabučiai nėra tokie draugiški reklamoms ir stengiasi atsiriboti, saugoti asmeninę erdvę – skelbimų lenta būna įrengta namo viduje arba kiek atokiau nuo namų. Apie tokius gyvenamųjų namų niuansus niekada nebuvau susimąsčiusi.

Kaip tau pavyksta suderinti visas savo veiklas su mokslais?

Manau, jog svarbiausia – išsigryninti prioritetus. Tiek mokyklos, tiek universiteto laikais mokslams skiriu daug laiko ir pastangų, tad prieš imdamasi naujos veiklos, apgalvoju, kiek laiko reikėtų jai skirti ir ar pavyks kokybiškai mokytis, pabūti su artimaisiais. Nemėgstu stačia galva nerti į veiklas tinkamai neįvertinusi padėties, nes tada galiu nuvilti ir save, ir kitus.

Nemažiau svarbu ir sąžiningumas sau. Lengva ignoruoti kūno siunčiamus signalus „sustok“ ir lyg niekur nieko dirbti toliau. Jei išsikrauna telefonas ar kompiuteris, net nedvejojame – imame ir pakrauname. Bet jei jaučiame, kad išsikrauname patys – spaudžiam dar. Kaip, iš ko? Taip, žmogaus kūnas magiškas, bet tuo negalima piktnaudžiauti. Mokausi sau priminti, kad visų pasaulio darbų nenudirbsiu, turiu sustoti ir bent truputį pailsėti. Kažkur skaičiau, kad net ir poilsį reikia planuoti, tad pastaruoju metu tą ir darau.

Ar nuotolinis mokymasis palengvino ar pasunkimo mokymosi procesą? Galbūt turi laiko planavimo patarimų?

Paties mokymosi proceso nei palengvino, nei pasunkino – nuotolinis mokymasis tiesiog suteikė daugiau laisvės, o su laisve ateina ir atsakomybė. Kai persidengia asmeninio gyvenimo ir studentiško gyvenimo ribos, viena vertus, tampa itin svarbu suimti save į rankas, susikaupti ir mokytis. Kita vertus, lygiai taip pat svarbu stebėti, ar ne per ilgai užsisėdėjai prie kompiuterio, galbūt jau metas pasivaikščioti. Balansuoti tarp šių kraštutinumų – nelengva užduotis.

Kalbant apie laiko planavimą, turbūt skambės banaliai, bet efektyviausia strategija įvardinčiau aiškaus, realistiško plano turėjimą, pasiryžimą jo laikytis ir galiausiai – nepamiršti pagirti savęs už nuveiktus darbus. Kartais atrodo paprasčiau graužtis, kad kažko nepadarei, užuot pasidžiaugus, kad diena buvo visai produktyvi. Žinoma, būna dienų, kai planai griūva, vietoj kraujo, atrodo, kad kūne cirkuliuoja kava ir neišlendi iš savo kambario net pabendrauti su namiškiais. Tai normalu – svarbiausia tokias dienas išgyventi. O vėliau atsakyti sau į klausimą: ką galėčiau pakeisti, kad kitą kartą tokio krūvio išvengčiau ar jį tolygiau paskirstyčiau? Savirefleksija – nepaprasta dovana, kurią turime kiekvienas, bet nuvertiname jos galią.

Pabaigai, galbūt norėtum ką palinkėti instituto bendruomenei?

Kai jau antrus metus gyvename pandemijos sąlygomis, norisi palinkėti vilties, kad viskas anksčiau ar vėliau bus gerai ir galėsime šokti mylimų atlikėjų koncertuose, laisviau keliauti, apsikabinti ir vienas kito nebijoti. Ir svarbiausia, linkiu, kad tie 2 metrų atstumai, kurių turime laikytis, netyčia netaptų vidiniais barjerais, trukdančiais užmegzti prasmingą draugystę.

Ir dar – nesinervinti, jeigu per visą šitą karantininį gyvenimą nespėjote perdažyti kambario sienų, neperskaitėte prieš keletą metų Knygų mugėje pirktų knygų, nepradėjote praktikuoti jogos ar neišmokote užsienio kalbos. Kiekvienas esame individualus ir žibame tada, kai tam ateina laikas. O tas laikas ateina visai netikėtai.