Egle, nuo pat magistro studijų laikotarpio koncentruojiesi į akademinę veiklą. Kaip nusprendei pasirinkti šį kelią? Ar buvo dvejonių dėl doktorantūros studijų ir kas padėjo jas išsklaidyti?

Tarp magistro ir doktorantūros buvo penkerių metų pertrauka. Kaip visada, yra daugiau nei viena priežastis. Viena jų, kad niekada rimtai nesvarsčiau doktorantūros ir akademinės karjeros. Keli dėstytojai studijų laikais – na ir, aišku, mama –  užsiminė, kad galėčiau apie tai pagalvoti. Bet tuo metu man atrodė, kad jie gerokai pervertina mano jėgas. Doktorantūra ir akademinis darbas mano vaizduotėje buvo skirtas tik itin gabiems ir talentingiems žmonėms. Save mačiau ir turbūt vis dar matau kaip „amžiną studentę“, o ne kaip kažką, kas galėtų kitus mokyti. Aišku, šiek tiek juokingas mano požiūris, nes kam tada doktorantūra, jei jau ir taip esi genijus? Kita vertus, tas amžino studento smalsumas galiausiai ir buvo vienas iš faktorių, nulėmusių, kad pateikiau paraišką doktorantūros studijoms.

Tavo gyvenimo aprašymas – gausus tarptautinių patirčių. Kaip priėmei sprendimą rinktis šį tarptautinį kelią? Kodėl jis svarbus akademinėje karjeroje?

Vienas semestras bakalauro laikais praleistas Århuso universitete pagal Erasmus programą buvo veikiau atsitiktinumas, nes pateikiau paraišką dalyvauti pernelyg daug apie tai nemąsčiusi. Tiesiog maniau, kad tai įdomus būdas praplėsti akiratį, kažkas panašaus į turistinę kelionę. Esu vilnietė, tad studijos TSPMI radikaliai nepakeitė mano geografinės ir socialinės erdvės. Tik ten nuvažiavus supratau, kad ši patirtis man davė daug daugiau nei tikėjausi. Iš akademinės pusės labai aiškiai pamačiau savo esamų žinių ir gebėjimų privalumus bei spragas.

Vėlesnės magistro studijos šiame universitete, doktorantūra Oslo universitete ir podoktorantūros stažuotė Pietų Danijos universitete jau buvo sąmoningai pasirinktos, nors smarkiai nulemtos asmeninių priežasčių. Esu labai sėslus žmogus, tad gyvenimo užsienyje ir tarptautinių patirčių nepuolu reklamuoti kaip vertybių pačių savaime. Jos reikalingos, kad neužsidarytum savo burbule, galėtum konstruktyviai pažvelgti į save bei kitus iš įvairių perspektyvų, įgytum patirties, įkvėpimo. Tačiau svarbiausia, kodėl ir kur žmogus tų patirčių siekia.

Dėstei bakalauro bei magistro programų studentams Norvegijos ir Danijos universitetuose: kaip skiriasi požiūris į dėstymą ir santykį su studentais šiose šalyse bei Lietuvoje? Galbūt gali pasidalinti svarbiausia čia įgyta patirtimi?

Lietuvoje neteko dėstyti, todėl asmeninės patirties iš dėstytojo perspektyvos neturiu. O studente Lietuvoje buvau prieš keturiolika metų. Tad ir šios žinios gali būti atgyvenusios. Galiu pasidalinti keliais aspektais iš savo studentiškos ir dėstymo patirties Danijoje bei Norvegijoje, o skaitytojas tada galės palyginti su Lietuva iš savo perspektyvos. Pirmiausia, Skandinavijos šalyse žodis „jūs“ beveik neegzistuoja. Tad studentai ir dėstytojai vieni į kitus kreipiasi vardu ir „tu“. Dėstytojai studentus vertina per egzaminus, tuo tarpu studentai irgi turi galimybę įvertinti dėstytojų darbą kartą/du kartus per semestrą, užpildydami anonimines vertinimo formas. Tai stipriai sumažina hierarchijos pojūtį.

Dar vienas dalykas, prie kurio reikėjo priprasti tiek būnant studente, tiek dėstytoja – darbas grupėse. Gūdžiais priešistorės laikais, kai studijavau TSPMI, dėl eilės priežasčių kiekvienas dirbdavo individualiai ir būdavo atsakingas tik už save. Rašyti rašto darbus grupėse, laikyti egzaminus kaip grupei man buvo visiškai nauji ir „šokiruojantys“ fenomenai. Tuo tarpu Danijos ir Norvegijos universitetai dėl įvairiausių priežasčių aktyviai skatina darbą grupėmis.

Domiesi nacionalizmo, tapatybės klausimais, Baltijos regiono studijomis. Galbūt bendraudama su užsienio šalių studentais pastebėjai, ar yra esminių skirtumų tarp to, kaip į šiuos klausimus žiūrima ar jie nagrinėjami Lietuvoje bei Skandinavijos šalyse? Ar teko susidurti su tam tikrais išankstiniais nusistatymais apie Baltijos šalis?

Dar viena labai įdomi plati tema. Manau, kad vienaip ar kitaip su nacionalizmo ir kolektyvinių tapatumų studijomis susijusios temos yra svarbios tiek Lietuvoje, tiek Skandinavijos šalyse. Šių klausimų nagrinėjimo ir supratimo pobūdis tarp studentų, mokslininkų taip pat labai panašūs.

Sakyčiau, kad skirtumai yra susiję tik su tuo, kuris aspektas bus įdomesnis ar aktualesnis priklausomai nuo istorinių, politinių ir socialinių kontekstų Baltijos šalyse ir Skandinavijoje. Pavyzdžiui, Baltijos valstybėse dažnai diskutuojama apie rusų ir lenkų tautinių grupių integraciją. Tuo tarpu Danijoje ir Norvegijoje dėmesio centre dažniausiai atsiduria islamas ir musulmonų padėtis šiose šalyse. Po Breiviko išpuolio Norvegijoje valstybė ir mokslininkai daug finansų ir pastangų skiria visuomenės radikalizacijos ir ypač radikalios dešinės tendencijoms tirti.

Didesnis akademinis susidomėjimas Baltijos šalimis turbūt buvo atkūrus nepriklausomybę, vėliau – prieš stojant į Europos Sąjungą. Čia turbūt dar turėčiau pabrėžti, kad didžiausias susidomėjimas pastaruoju atveju buvo Estija ir Latvija dėl rusakalbių pilietybės klausimų. Lietuva dažnai praslysta pro daugelio užsienio tyrėjų radarą, nes mokslininkai, kaip ir dauguma žmonių, mėgsta dramą. Nors kai kuriems gal ir Lietuva atrodė dramatiškai. Pavyzdžiui, Iver B. Neumann – žinomas Norvegijos mokslininkas – Baltijos šalims siekiant nepriklausomybės, spaudoje siūlė Norvegijai nepripažinti Lietuvos nepriklausomybės, baimindamasis, kad Lietuvos lenkai atsidurs rimtame pavojuje. Esu tikra, kad dabar jis savo nuomonę pakeitė (kitaip gal nebūtų prieš eilę metų skaitęs kviestinės paskaitos TSPMI),  nors Lietuva vis dar turi nemažai problemų, liečiančių santykius tarp skirtingų etninių grupių. Šiuo metu, manau, domėjimasis išlieka, bet minimalus. Viena naujausių Norvegijos ir Švedijos mokslininkų parengtų knygų apie Baltijos šalių politinę kultūrą ypač domisi autoritarinių nuostatų tendencijomis.

Danijos ir Norvegijos studentai, kuriems teko dėstyti, apie Lietuvą žino mažai. Dažnai painioja su Latvija ar Rusija. Iš dalies dėl to, kad labai trūksta akademinių publikaciją anglų kalba apie Lietuvą. Yra tiek daug gerų straipsnių ir knygų apie šiuolaikinę Lietuvą, tačiau beveik visos jos parašytos lietuvių kalba. Kai dėsčiau kursą apie Baltijos valstybes Oslo universitete, buvo gaila, kad apie Latviją ir Estiją medžiagos pilna, o apie Lietuvą vos ne vos pavyko kažką surinkti. Todėl vienas mano akademinių norų yra tai, kad Baltijos regiono studijų tarptautiniame kontekste daugiau dėmesio atsirastų ir Lietuvai.

Akademinė veikla – pakankamai įtempta, reikalaujanti susitelkimo. Kaip pavyksta atrasti balansą tarp mokslinės veiklos ir laisvalaikio? Kas geriausiai padeda pasiilsėti, o galbūt yra dar kokia nors veikla, kurioje „atrandi save“?

Esu „iš prigimties“, o gal „iš įpročio“ labai tingus žmogus, mėgstantis laisvalaikį. Taip pat yra šeima ir draugai, kurie suteikia rėmus darbo/laisvalaikio ritmui. Tad persidirbimas mano atveju – mažai tikėtina problema. Aišku, kad būna tokių situacijų, kai reikia daug ir greitai padaryti. Tada tenka įjungti intensyvų režimą, tačiau jau nuo mokyklos laikų labai nemėgstu tokių situacijų ir stengiuosi geriau dirbti palaipsniui, bet reguliariai ir iš anksto. Visgi, net ir su mano tinginystės genais visiškai nuo darbo atsijungti – neįmanoma. Juk, jei ateis gera mintis, nesakysi „ne, šiandien savaitgalis“: vis tiek bent ant servetėlės ar ko nors, kas tuo metu po ranka, užsirašysi ir grįši prie jos, kai tam bus daugiau laiko.

Turbūt mane gelbsti ir tai, kad darbe atrandu labai daug savęs – man yra vienas malonumas skaityti įdomią akademinę literatūrą, galvoti ir kalbėtis apie tai su tais, kam irgi įdomu. Gal dėl to man patinka dėstyti (ir tuo pačiu turiu labai sunkų santykį su rašymu)? Kaip pasisekė Sokratui, kuris norėjo ir galėjo sau leisti neparašyti nė žodžio (kiek mums yra žinoma). Grįžtant prie laisvalaikio, neturiu vieno hobio ar užsiėmimo kaip kai kurie žmonės. Man patinka daug skirtingų veiklų tol, kol jos nereikalauja pernelyg didelių fizinių pastangų ir kantrybės.

VU TSPMI baigei politikos mokslų bakalauro studijas. Į institutą grįžti po daugiau nei dešimties metų pertraukos: kaip jis atrodo Tavo akimis, galbūt matai tam tikrus pokyčius?

Institute 2005 m. baigiau bakalauro studijas ir dar metus studijavau Lyginamosios politikos magistratūroje, kol perstojau į Århuso universitetą. Jei man kas tada būtų pasakęs, kad vieną dieną čia dirbsiu, turbūt būčiau nuvirtus iš juoko. Bet lo and behold – čia dirbu ties dvejus metus truksiančiu projektu apie lietuvius katalikus imigrantus Norvegijoje, jų tautinius ir religinius tapatumus, katalikų bažnyčios rolę imigrantų gyvenime. Kadangi institute nedėstau, esu menkai susipažinusi su struktūriniais ar akademiniais pasikeitimais. Tačiau institutas man visada pirmiausiai reiškė konkrečius žmones – kursiokus ir dėstytojus, administracijos darbuotojus. Kai kurios draugystės iš studijų laikų yra nepaprastai svarbios mano gyvenime ir šiandien. Taip pat visada domėjausi kai kurių instituto dėstytojų akademine veikla – skaitydavau jų publikacijas, interviu žiniasklaidoje. Todėl visai ne atsitiktinumas, kad stojant į doktorantūrą vienas iš žmonių, kurį nurodžiau rekomendacijoms buvo Alvydas Jokubaits. Mano disertacijos pagalbinė vadovė buvo Inga Vinogradnaitė, o viena iš gynybos oponenčių – Ainė Ramonaitė. Daug pažįstamų veidų vis dar dirba institute. Iš naujai sutiktų žmonių daugiausiai galimybių pažinti buvo Jogilę Ulinskaitę, kuri man nepaprastai daug padeda dirbant ties projektu.