Uždaryti
2020-10-27 17:29:44
2020-09-02 00:00:00

Visą svarbiausią informaciją apie studijas ir tvarkaraščius rasite COVID 19 polapyje magistrams ir polapyje bakalaurams.

Visi VU TSPMI žmonės

Aušrinė Diržinskaitė

VU TSPMI viešosios politikos analizės magistro programos studentė, jaunimo politikos stebėsenos tinklo „Žinau, ką renku“ koordinatorė

Baigusi bakalauro studijas VU TSPMI padarei kelerių metų pertrauką nuo studijų: ką jį Tau davė? Kodėl ir kokių lūkesčių vedina nusprendei pasirinkti magistro studijas VU TSPMI?

Tiek besimokydama mokykloje, tiek vėliau – studijų metu užsiėmiau daugybe įvairiausių veiklų. Antrame kurse pradėjau dirbti nevyriausybinėje organizacijoje, tad baigusi bakalauro studijas norėjau susitelkti į vieną iš veiklos sričių. Tiesa, labai greitai supratau, kad to padaryti nelabai moku: vis tiek dirbau su skirtingomis organizacijomis ir projektais, nuolat ieškojau papildomos veiklos galimybių.

Galvodama apie magistro studijas, labai norėjau iššūkio – patirti kiek kitokį dėstymo būdą ir požiūrį nei bakalauro studijų metu. Dėl to kurį laiką planavau studijas tęsti užsienyje, aplikavau kelioms stipendijų programoms, vieną iš jų netgi pavyko gauti. Tačiau COVID-19 privertė labai greitai pakeisti visus planus ir įvertinti kiek svarbūs yra čia, Lietuvoje, turimi dalykai: veiklos, darbai, šeima, bei kiek verta rizikuoti naujame, dar labiau neapibrėžtame pandemijos pasaulyje.

Po poros metų pertraukos, per kurią daug ir aktyviai dirbau tiek su NVO, tiek su Europos klausimais, jaučiau, kad augimui reikia daugiau žinių, bet svarbiau – įgūdžių analizuoti, sisteminti informaciją. Dar iš bakalauro laikų žinojau, kad VU TSPMI Lietuvoje yra kokybės ženklas. Susitikimas su buvusia kursioke, ko gero, buvo lemiamas – supratau, kad viešosios politikos analizės programoje galėčiau gauti būtent šių dalykų.

Dar studijuodama bakalaure buvau įsitikinusi, kad studijos yra labai svarbu, bet kur kas svarbiau – tai, ką sužinai taikyti praktikoje, dėl to – įsitraukti į savanorišką ar darbinę veiklą. Taip atsiradau Žinau, ką renku: iš pradžių kaip savanorė, o vėliau kaip koordinatorė. Jei nebūčiau padariusi pertraukos, būčiau pasirinkusi visiškai kitą magistro studijų kryptį. Būtent darbas ir keleri laisvi nuo studijų metai padėjo geriau suprasti tikruosius savo poreikius.

Dar būdama moksleive aktyviai įsitraukei į visuomeninę veiklą – prisidėjai prie Mokomojo Europos parlamento sesijų organizavimo, buvai Jaunimo Europos komandos nare. Kaip radai kelią į šias veiklas? Kuo jos buvo naudingos tuomet ir žvelgiant iš šiandienos perspektyvos?

Visuomeninę veiklą veikiausiai galima palyginti su priklausomybėmis. Kai pabandai vieną, nebegali sustoti ir įsitrauki į kitas. Man nutiko panašiai – prisijungiau prie Jaunimo Europos komandos, kurią dažnai vadinu savo tramplynu į kitas veiklas, nes ten sutikau tuometinę Mokomojo Europos Parlamento (MEP) koordinatorę Robertą (taip pat ir krūvą kitų nuostabių žmonių, tarp kurių ir mano šiandieninės geriausios draugės (tikiuosi jos galvoja panašiai). Tuomet prasidėjo grandininė reakcija – iš MEP kilo Žinau, ką renku, su kuria veikiu jau šeštus metus, o veikla Jaunimo Europos komandoje, ko gero, atvėrė kelią prisijungti ir prie dabartinės mano darbovietės – Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje.

Jau ne vienerius metus koordinuoji projektą Žinau, ką renku. Kaip gimė ši idėja? Ar ir, jei taip, kaip šiuo laikotarpiu keitėsi Lietuvos politinė kultūra: viena vertus, politikų atvirumas ir noras bendradarbiauti, antra vertus, pačios visuomenės susidomėjimas šiuo procesu?

Iš tikrųjų viskas prasidėjo kaip juokas, kad būtų labai smagu, jei jauni žmonės galėtų pakamantinėti politikus ir paklausti dalykų, kurie rūpi jiems. Pradėję gilintis, supratome, kad jaunų žmonių, kuriems rūpėtų politika, Lietuvoje iš tikrųjų nėra tiek ir daug (tada, 2012 m., Seimo rinkimuose balsavo vos 18 proc. jaunimo). Ėmėme galvoti, ką ir kaip reikia padaryti, kad ši situacija keistųsi ir pakvietėme prie mūsų jungtis kitus jaunus žmones. Pasižvalgę, kas vyksta pasaulyje, pamatėme, kad egzistuoja virtualios rinkėjų ir politikų bendravimo platformos. Tokią nutarėme sukurti ir mes. Vis dėlto, po pirmųjų rinkimų supratome, kad vien virtualus bendravimas neatskleis tikrųjų politikų veidų – taip prasidėjo jaunų žmonių organizuojami debatai, be kurių turbūt jau nebeįsivaizduojame rinkimų Lietuvoje. Man juose nuostabiausia tai, kad kiekvienas norintis gali ateiti ir užduoti savo klausimą, pamatyti visus kandidatus gyvai, o ne kažkur toli (ar tik iš ekranų) bei gali juos palyginti tarpusavyje, o ne klausytis kažkurio vieno kalbant „ant bačkos“. Antra vertus, kandidatai lygiai taip pat turi progą pažiūrėti rinkėjams į akis ir išgirsti, kas jiems rūpi. Mano manymu, ryšys tarp rinkėjo ir politiko yra labai svarbus ir turėtų tik stiprėti!

Nuo 2014 m. kai pradėjome veiklą, Lietuva, jos visuomenė ir politikai tikrai labai pasikeitė. Džiaugiuosi, kad visuomenė, ypač jauni žmonės, balsuoja aktyviau (jų aktyvumas nuo 18% paaugo iki 38% Seimo ir net 46% Prezidento rinkimuose). Kas džiugina dar labiau, auga ne tik rinkimų aktyvumas, bet ir sąmoningumas – debatuose užduodami vis rimtesni, įvairiapusiškesni klausimai, žmonės daug geriau supranta, kuo skiriasi savivaldos ir Seimo nario, vienmandatininko, galios.

Politikai taip pat pakeitė požiūrį į jaunus žmones. Jei 2015 m. į jaunų žmonių organizuojamus debatus ateidavo vos pusė kandidatų, 2019 m. sulaukėme 9/10 kandidatų į merus, o šiemet jau įvykusiuose debatuose – 3/4 kandidatų į Seimą. Žinoma, pandemija yra papildomas iššūkis ir dėl to debatuose gali sudalyvauti ne kiekvienas, tačiau, jei galime eiti į koncertus ar muges, tai prieš rinkimus apsilankyti debatuose ir išsirinkti savo kandidatą tikrai yra ne ką mažiau svarbu!

Šiuo metu taip pat dirbi su ekonomikos valdysenos sritimi Europos Komisijos atstovybėje Lietuvoje. Ar ši ir kitos Tavo veiklos papildo viena kitą, o galbūt skirtingas jų pobūdis padeda lengviau laviruoti tarp darbų?

Man atrodo, kad labai svarbu pabūti skirtinguose „batuose“ ir patirti, ką reiškia dirbti vienoje ir kitoje pusėje. Tada kur kas geriau supranti kaip abu sektoriai – NVO ir viešasis – veikia, kokia logika vadovaujantis priimami vieni ar kiti sprendimai, kokie principai ir vertybės vyrauja. Suvokiant tai, tampa daug lengviau susikalbėti, ieškoti sinergijų ir papildomumo. Manau, NVO ir viešasis sektorius Lietuvoje vis dar vienas į kitą žiūri nepatikliai, tačiau pasitikėjimą kurti padeda pažinojimas ir supratimas.

Ar galėtumei palyginti Aušrinę, pirmąjį kartą įžengusią į VU TSPMI, su Aušrine, kuri vėl atvėrė instituto duris šį rugsėjį? Kaip pasikeitei pati ir kokius pokyčius pastebi institute?

Deja, šią rugsėjo pirmąją teko atverti virtualias duris paspaudžiant šventės transliacijos „play“ mygtuką. Tai turbūt puikiausias įrodymas, kad, visų pirma, labai pasikeitė pasaulis. Džiaugiuosi, kad institutas į tai reaguoja. Jau teko pabūti ir neprivalomoje saviizoliacijoje, kurios metu susidūriau su labai geranorišku dėstytojų ir administracijos požiūriu. Taip pat studijų metu pastebiu nemažai akcentų ir pavyzdžių susijusių su COVID-19, matau, kad tyrimai, kuriuos atliksime, bus orientuoti į pandemiją ir jos valdymą. Tai rodo, kad institutas negyvena sustojusiame laike, bet reaguoja į pasaulį ir politikos pokyčius. Aš pati irgi pasikeičiau, turbūt turiu daugiau žinių, patirties, bet tuo pačiu ir dar daugiau klausimų. Dėl to gera būti ten, kur gali juos kelti ir išgirsti kitų – tiek kursiokų, tiek dėstytojų – nuomonę.