Uždaryti
2021-09-26 19:14:25
2021-09-09 00:00:00

Naujuosius mokslo metus pasitinkame su atnaujintais rašto darbų metodiniais nurodymais. Juos galite rasti čia!

Visi VU TSPMI žmonės

Agnė Belickaitė

VU TSPMI alumnė, komunikacijos konsultantė

Pirmiausiai, kaip pasirinkai studijuoti bakalauro studijas VU TSPMI? Ar prieš stodama seniai žinojai, kad nori mokytis būtent čia ir būtent politikos mokslus?

Gan anksti nusprendžiau, kad labai noriu studijuoti ten, kur ir toliau galėčiau domėtis istorija bei geografija. Šios dvi sritys man atrodė be galo įdomios. Jose – gausybė pasakojimų, galimybių tyrinėti ir pažinti. Tad taip ir nutariau – studijuosiu istoriją. Mano aplinka tame matė tik vieną bėdą – nelabai aišku, ką veiksiu po studijų.

Apie VU TSPMI mokyklos valgykloje vieną dieną man papasakojo dabar jau plačiai žinoma, o tuo metu – tiesiog klasiokė Aušrinė Armonaitė. Ji pati ketino studijuoti žurnalistiką, bet TSPMI aptarėme kaip daug žadantį variantą. Vėliau abi ten ir atsidūrėme.

Ėmiau domėtis ir supratau, kad štai mano atsakymas: politikos mokslai apims ir istoriją, ir geografiją, ir gal net turėsiu ką veikti baigusi studijas. Be to, man patiko mintis, kad į TSPMI įstoti nėra lengva – buvo smagu įveikti iššūkį.

Kuo tau įsiminė studijos institute? Ar geriausiai prisimeni dalykus, kuriuos studijavai, o gal dėstytojų pasakytus patarimus gyvenimui arba kurso draugus? Gal turi įsimintiniausią istoriją?

Didžiausia studijų įtaka, kurią labai aiškiai jaučiu šiandien, man buvo ne tiek atskiri įsimenantys įvykiai, kiek vienas didelis lūžis požiūryje į supantį pasaulį.

Buvau gana naivus vaikas ir taisyklėmis sekti skatinanti, aiškiais apribojimais, viena tiesa grįsta švietimo programa mokykloje tikrai nepadėjo man geriau suvokti, kaip veikia mūsų visuomenė. Todėl diskusijos su dėstytojais, vyresniais studentais TSPMI jau nuo pat pirmo kurso tapo tikru akių atvėrimu ir apskritai milžinišku asmenybės, mąstymo pokyčiu.

TSPMI man įskiepijo kritinį mąstymą, už kurį esu be galo dėkinga visiems, kurie prie to prisidėjo. Leido suprasti, kad labai dažnai tiesa yra subjektyvi ir didžiąja dalimi priklauso nuo kalbančiojo perspektyvos. Studijos man padėjo ir išmokti priimti sprendimus nežinomybės sąlygomis, suvokiant, kad visų aplinkybių žinoti bei numatyti yra neįmanoma. Nors toli gražu nebuvau uoliausia studentė, tikrai nepakankamai gilinausi į akademinę studijų pusę, universitetas man davė labai daug.

Sutikau daug puikių dėstytojų, bet atskiro paminėjimo vertas Deividas Šlekys. Tarptautiniai santykiai jau savaime buvo man įdomi tema, bet jis ją dėstė su tokiu užsidegimu ir pasakodamas tiek daug įtraukiančių istorijų, kad dar iki šiol vis susimąstau apie karo sociologijos magistrantūros studijas.

Pernelyg rimtai atsakiau, tai pabaigai pridėsiu, kad tuo pačiu jos man davė daugybę smagių patirčių, Vokiečių kiemą, įdomias pažintis ir draugus, kurie iki šiol yra vieni linksmiausių mano sutiktų žmonių. Jie dalyvavo ir daugelyje juokingiausių TSPMI istorijų, apie kurias istorija nutyli, kol nesukako senatis.

Ką nusprendei veikti po studijų? Ar kada nors galvojai apie įsitraukimą į politikos formavimą arba vykdymą?

Aš į darbą pasinėriau ne po, bet studijų metu. Dar pirmame kurse kitas TSPMI studentas pakvietė kartu imtis tuo metu niekam nežinomos iniciatyvos, kuri po pusmečio tapo šimtatūkstantinę dalyvių minią sutraukusiu pirmuoju masiniu DAROM aplinkos tvarkymo renginiu. Organizuodama jį išmokau svarbiausių komunikacijos principų, parduoti idėjas rėmėjams, bendrauti su žiniasklaida. Komunikacijoje taip ir likau iki šiol.

Politika mano gyvenime taip pat egzistuoja per komunikaciją. Ėmusi giliau ja domėtis, neilgai trukus padariau iš pirmo žvilgsnio galbūt kiek ciniškai skambančią išvadą, kad komunikacija ir yra politikos, kaip ir daugybės kitų mūsų gyvenimo sričių, ašis. Tad per pastaruosius dešimt metų daug dirbau politinės komunikacijos srityje Lietuvoje ir mūsų regione.

Papasakok apie savo profesinį kelią komunikacijoje – nuo ko pradėjai, kokios svarbiausios išmoktos pamokos, ką konkrečiai veiki dabar?

Pradėjau, kaip minėjau, nuo DAROM akcijos pirmame kurse. Pradžioje rašydavau pranešimus spaudai taip, kaip mus mokykloje mokė rašyti esė – tik taip mokėjau. Ir siųsdavau tas paklodes žiniasklaidai. Turėjo atrodyti juokingai. Bet taip, bedarydama, ir išmokau, kas gi ta komunikacija, kaip ji veikia ir kam ji reikalinga. Organizavome ir tai, ką šiandien vadintume influencerių kampanija – taip susipažinau su dabar Eurovizijoje karaliaujančiu Vaidotu Valiukevičium.

DAROM atvėrė man ne vienas duris – iškart po projekto gavau keletą darbo pasiūlymų ir ėmiau įvairiausiais formatais kaupti savo, kaip komunikacijos specialistės, žinias renginių organizavimo, ryšių su visuomene agentūrose, nevyriausybinėse organizacijose ir kitur. Šiandien esu strateginė konsultantė puikioje komunikacijos agentūroje „Integrity PR“.

Politinė komunikacija taip pat visada buvo šalia: pradėjusi šioje srityje dirbti studijų metais, netrukus prisijungiau prie Lietuvos respublikos liberalų sąjūdžio ir ėmiau dirbti jų rinkimų kampanijose, kelerius metus konsultavau politines partijas ir aplinkinėse valstybėse: Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Moldovoje. Ėmiau konsultuoti ir daugiau partijų Lietuvoje – įvairių politinių pažiūrų atstovus. Na, o naujausias politinės komunikacijos projektas – pastaroji Laisvės partijos rinkimų kampanijos strategija.

Kiek žinome, dirbi su Vilniaus įvaizdžiu ir jo komunikacija. Kaip gimsta idėjos, nuskambančios ir už Vilniaus ribų? Kaip tu pati matai Vilnių? Kas tavyje labiausiai skatina kūrybiškumą ir sprendimų problemoms ieškojimą?

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Vilnius – tarptautinei komunikacijai ne itin palankus miestas, mat jis neturi labai matomų, aiškių konkurencinių pranašumų prieš kitas Europos sostines, o su dalimi jų nė iš tolo negali lygintis nei dydžiu, nei įvairove. Bet iš tiesų Vilnius turi slaptą ginklą, kurio tikriausiai pavydėtų daugelis ir kuris leidžia jam – bent karts nuo karto – nuskambėti pasaulyje.

Vilnius turi labai daug ambasadorių – čia gyvenančių žmonių, kurie be galo didžiuojasi savo miestu. Jei pasižiūrėtume į žinias apie Vilnių, kurios pasiekia tolimiausius pasaulio kampelius, dauguma jų gimė iš paprasčiausios meilės savo miestui, pasididžiavimo juo. G-spot kampaniją sukūrė studentai, įvairiausios pirmojo karantino metu gimusios iniciatyvos, apie kurias rašė didžiausios tarptautinės naujienų svetainės, buvo sukurtos vietos bendruomenių, susibūrusių ir kartu ieškojusių sprendimų savo miestui.

Daugybė žmonių, kuriančių Vilnių, nuo savivaldybės, „Go Vilnius“ ar su jomis bendradarbiaujančių komunikacijos, kūrybinių agentūrų, iki įvairiausių miesto bendruomenių yra varomos nuoširdaus noro šaukti apie savo miestą nuo aukščiausio kalno – iš čia ir gimsta tos geros idėjos.

Atsakant į antrą klausimo dalį, manyje kūrybiškumą labiausiai skatina problemos. Jos yra iššūkiai, kuriuos reikia įveikti, tuomet sukyla azartas, į venas plūsteli adrenalinas ir smegenys ima veikti kovos režimu. Manau, daugumai iš mūsų būtent taip gimsta išganingos mintys.

Tavo socialinėse medijose visada galima rasti naujausių įvykių apžvalgų bei komentarų – kokia, manai, yra socialinių tinklų įtaka žmonių informavimui, nuomonės formavimui?

Įtaka yra begalinė. Bet ne tiek socialinių tinklų, jie – tik kanalas. Didžiausią įtaką mums, kaip ir visais laikais, turi kitų žmonių nuomonė. Sprendimus priimti visada buvome linkę labiausiai remdamiesi aplinkinių rekomendacijomis, tai – komunikacijos klasika.

Milžinišką įtaką mums turi ir visuomenės spaudimas, jos nustatytos normos. Visa tai – žmogaus noras priklausyti bendruomenei ir tuo pat metu priklausyti nuo jos – yra nepavaldu laikui. Socialiniai tinklai šiuo metu tiesiog yra geriausias, efektyviausias kanalas tam perteikti. O tai, kad dar niekada informacija nekeliavo taip greitai, nebuvo tokia atvira ir jos nebuvo tiek daug, šią tendenciją tik sustiprina.

Labai įdomu stebėti besikeičiantį pasaulį, kuriame dėl neįtikėtinai greitos ir visiems prieinamos informacijos sklaidos kiekvieno iš mūsų nuomonė gali tapti reikšminga ar net lemtinga. Įdomu, kaip šią situaciją mėginsime įtakoti ateityje.

Ar turi savo dienoje dar laiko kokiems nors pomėgiams? Kokiems?

Dažniausiai savo hobiu vadinu politinę komunikaciją. Nes man tai – kur kas daugiau, nei darbas. Rinkimai yra fantastiška pramoga mėgstantiems iššūkius, greitį, turintiems daug azarto ir ambicijų. Gal taip labiau įprasta yra apibūdinti sporto šakas, bet aš visa tai randu politikoje.

Kai tik pavyksta, stengiuosi kuo daugiau keliauti. Vaikystėje susižavėjus istorija bei geografija, pasaulio, gamtos ir žmonių pažinimas man taip ir liko įdomiausia, daugiausiai džiaugsmo keliančia veikla. Kelionės ir politika – tikriausiai dvi populiariausios pokalbių temos mūsų šeimoje.