Uždaryti
2020-09-24 05:55:37
2020-08-31 00:00:00
VU TSPMI biblioteka dirba įprastu laiku: 10:00 – 18:00 val.
Lankytojai privalo laikytis visų saugumo rekomendacijų: dėvėti veido kaukes, dezinfekuoti rankas bei išlaikyti saugų atstumą nuo kitų.
2020-09-24 05:55:37
2020-09-02 00:00:00

Visą svarbiausią informaciją apie studijas ir tvarkaraščius rasite COVID 19 polapyje magistrams ir polapyje bakalaurams.

VU TSPMI ekspertai Aivaras Žukauskas ir Augustė Dementavičienė: pandemija paveiks demokratinius judėjimus

Pandemija į mūsų gyvenimus atnešė daug pokyčių – buvo suvaržytas ne tik judėjimas, bet ir socialinis gyvenimas, pasikeitė darbo ir mokymosi sąlygos. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) doktorantų Augustės Dementavičienės ir Aivaro Žukausko teigimu, pandemija suteikė galimybę apmąstyti aplink mus vykstančius procesus ir problemas – demokratijos svarbą, sveikatos apsaugos sistemos trūkumus, technologijų poveikį ar net žmogaus teisių pažeidimus.

Pandemija paveiks demokratinius judėjimus

Pasak A.Žukausko, nors karantinas Lietuvoje jau baigėsi, mes vis dar gyvename ne tik ekstremalios situacijos sąlygomis, tačiau ir nežinomybėje – nesame tikri, kokios bus viruso pasekmės – tiek politine, tiek sveikatos apsaugos, tiek ekonomine prasme.

„Karantino metu kūnas sugrįžo į politinio planavimo centrą, kūnų visumos kontroliavimas tapo prioritetiniu politikos aspektu. Galima kvestionuoti, kokie yra tos kontrolės motyvai – ar jie iš tiesų yra orientuoti į sveikatos apsaugą? O galbūt ekonomikos stabilumą arba sveikatos apsaugos sistemos trūkumų sušvelninimą? Krizė daugelyje šalių parodė, kad bent jau duotuoju momentu sveikatos apsaugos sistemos veikia netinkamai arba apskritai neveikia, o tai kelia dar daugiau klausimų apie mūsų kasdienybę ir ateitį“, – teigia VU TSPMI doktorantas.

Eksperto teigimu, ilgalaikėje perspektyvoje karantinas gali turėti svarų efektą demokratiniams judėjimams ir piliečių politikai. Filosofė Hannah Arendt yra rašiusi, kad tam, jog demokratiniai judėjimai egzistuotų, pilietinei visuomenei būtina susitikti ir kartu būti erdvėje, kurioje mes pamatytume kitą, įsitrauktume. Politinio susitikimo vienas su kitu veiksmas yra atsidūręs pavojuje, o tai autokratiškai nusiteikusiems politikams leidžia daryti vis daugiau ir vis griežčiau. Tą galima pastebėti ir kai kuriose šalyse, tarp jų ir mūsų regione, pavyzdžiui Vengrijoje, kur pandemija naudotasi siekiant dar labiau suvaržyti kritinės minties laisvę.

VU TSPMI doktorantė A.Dementavičienė prideda, kad toks susitikimas svarbus, nes jis – spontaniškas.

„Būtent spontaniškų susitikimų galimybė karantino laikotarpiu ir buvo apribota. Galimai sumažėjo iššūkių savo pozicijai pagrįsti, nes socialinėje erdvėje daug lengviau tokių netikėtų susitikimų išvengti. Diskusijos virtualioje erdvėje kitokios, leidžiančios užsidaryti savo nuomonės ratuose“, – sakė ekspertė.

Anot A.Dementavičienės, pandemija taip pat padėjo įvertinti ir aukštųjų technologijų reikšmę šiuolaikinės visuomenės kasdienybei. „Kol kas virusui pažaboti nėra jokios aukštosios technologijos – vaistų, dabar visi laukiame skiepo – kol visi grįšime į aukštųjų technologijų žinojimą“, – sakė VU TSPMI dėstytoja.

Lietuviams vis dar svarbūs autoritetai

Pandemijos laikotarpiu teko išgirsti karantino režimo priešininkų, nevykdančių valdžios įvestų karantino taisyklių. Visgi didžioji visuomenės dalis nurodymus vertino atsakingai ir juos vykdė. Pasak A.Žukausko ir A.Dementavičienės, lietuvių paklusnumas laikantis karantino reikalavimų gali būti nulemtas ir autoritetų, ir besiformuojančios pilietinės visuomenės.

„Nors ir daug kalbama apie ekspertiškumo krizę, bet Lietuvoje ekspertai nėra visai praradę savo vertės, ypač krizės, kurią reikia suvaldyti, akivaizdoje. Visgi galima teigti, kad pamažu atsiranda ir karta, kuri elgiasi pagal nustatytas rekomendacijas, pilietiškai atsakingai, tačiau kiti taip elgiasi ir iš baimės būti nubaustiems. Kai šios dvi visuomenės dalys susideda, elgesio išdavą gauname tą pačią“, – svarsto politologai.

Rekomenduojamas elgesys karantino laikotarpiu būdavo skatinamas labai skirtingų grupių, pavyzdžiui, ir bažnyčioje – dvasininkai mišių metu sakė, kad „geri vaikai savo tėvų nelanko“, o mes turime didelę dalį tikinčiųjų, kuriems dvasininkas – autoritetas. Visuomenėje yra ir daugiau autoritetų, kurių diskursas karantino metu sutapo.

Pasak VU TSPMI doktorantės, visuomenės mąstymą veikia ir laikinumas – jeigu kas nors būtų pasakę, kad karantinas nuo kovo 16-osios truks trejus metus, veikiausiai būtume reagavę kitaip nei reagavome dabar, tačiau kada karantinas būdavo pratęsiamas kas dvi savaites, žmonės teigiamai priimdavo karantino laikinumo būseną.

Žmonių stebėseną įgalina ir visuomenė

Pandemijos metu susidurta ne tik su visuomeninių ryšių ardymo, tačiau ir žmonių stebėsenos problema, kuri, nors labiausiai pastebima Kinijoje, tapo aktualia ir ES, įdiegiant kelionių sekimo programėles. Stebėjimo tema sulaukė dėmesio ir Lietuvoje, kur diskusijos kilo ne tik dėl dronų naudojimo stebėsenai, tačiau ir įstatymo leidžiančio mobiliųjų duomenų rinkimą be vartotojų sutikimo, kurį buvo bandoma greitai, tarytum „niekam nematant“ priimti mūsų parlamente.

Pasak A.Žukausko, tokia situacija nieko nestebina, o prie jos neretai prisideda ir kiekvienas iš mūsų. „Svarbu prisiminti, kad žmonių stebėjimas – ne naujiena. Kinijoje žmonių veidai buvo stebimi jau kurį laiką, o duomenų naudojimui sutikimą, dažniausiai, suteikiame mes patys – programėles siunčiame laisvai, nenaudojame VPT (virtualaus privataus tinklo, angl. VPN), naršymo paslėpimo ir kitų priemonių. Tai palengvina didelę dalį stebėsenos sprendimų įgyvendinimo. Apie „Facebook“ ar „TikTok“ problemas kalbama ypač daug, tačiau jų toli gražu nenaudojame mažiau, o duomenys tebėra renkami ir vėliau pardavinėjami“, – teigia VU TSPMI tyrėjas.

Anot A.Žukausko, kalbant apie žmonių stebėseną, galima grįžti prie filosofo Michel Foucault paskaitų ciklo „Tiesa ir teisinės formos“. Jame autorius kalba apie stebėsenos ir kontrolės atsiradimą. „Mums žinomos klasikinės stebėsenos technologijos pirmiausia atsirado gamyklose ir religinėse bendruomenėse. Matant efektyvumą, stebėsena buvo perimta ir valdžios institucijų. Panašų procesą galima apčiuopti ir šiandien. Privačios korporacijos stebėjimo metodus ilgą laiką efektyvino, todėl dabar atėjo laikas, kada stebėjimo technologijų taikymas ir plėtimas tapo savalaikiu ir palankiu ir valstybių ir visuomenių lygmeniu, atsiremiant į saugumą. Mes gyvename nebe disciplinarinėse, o saugumo visuomenėse.

Būtent todėl pandemijos kontekste matome ir savotišką tradicinio suverenumo krizę, kurioje tradiciniams suverenams pradeda problemų kelti didieji verslininkai (E.Musko pavyzdys), ar korporacijos, kurių stebėsenos ir duomenų analizės gebėjimai yra daug geriau išplėtoti nei valstybės institucijose, taip verčiant pastarąsias kreiptis kaip savotiškus klientus“, – sako VU TSPMI doktorantas. Galime matyti vis stiprėjančią tendenciją, kai technologinės inovacijos, įgalina atsirasti suverenius individus kaip metančius iššūkį valstybėms ir jų įstatymams. Pandemija tikrai paskatino labai spartų technologinį vystymąsi, o tai atneša pokyčių ir socialinėje tvarkoje.

Ekonomika tapo svarbesnė už visuomenę

VU TSPMI doktoranto A.Žukausko teigimu, karantino metu buvo pamirštamos tam tikros problemos ir tai yra sistemos, kurioje gyvename išdava.

„Karantino metu dominavo sveikatos apsaugos, ekonominiai ir švietimo klausimai. Galima kalbėti apie tai, kas yra sveikatos apsauga ir kam ji reikalinga, tačiau karantino metu ji, atrodo egzistavo su kiek kitokiu galutiniu tikslu, t.y. siekiant sustabdyti ir suvaldyti galimas platesnes pasekmes ekonominei veiklai ir kuo greičiau atkurti galimybes ekonominei veiklai tęstis. Tokiu būdu galima daryti išvadą, kad ekonomika krizės laikotarpiu tapo svarbesnė už visuomenę, nes kitu atveju mes daug rimčiau žiūrėtume į problemas, susijusias su žmogaus teisėmis ar psichologine būsena.

Draudimai, neatsižvelgiant į jų veiksmingumą, atrodė pirmiausiai motyvuojami ekonomika, kuriai visuomenės sveikata yra reikalingas atributas, tačiau ne esminis tikslas. Antraip dalis žmonių nebūtų atkirsti nuo tyrimų bei kitos būtinos medicininės pagalbos. Tačiau karantino eigoje labiau girdėjome apie vėluojančias operacijas, dėl kurių žmonėms reikėjo amputuoti jau ne tik pirštus, tačiau ir visas galūnes. Tokie pavyzdžiai suteikia peno pamąstymui kokie kūnai ir kokiose formose tampa svarbesni vyraujančiai politinei ar ekonominei sistemai.“, – teigė ekspertas.

A.Dementavičienės teigimu, karantino laikotarpiu valstybėje išryškėjo ir daugiau iššūkių.

„Vos prasidėjus karantinui, viešumon iškilo tai, kad ne visos šeimos turi kompiuterius, ne visiems mokslas galėjo būti prieinamas. Dar opesnėmis tapo smurto šeimoje problemos, labiau pastebimi ligoninių valdymo trūkumai. Šios problemos – pateisinamos pandemijos staigumu, netikėtumu, tačiau, jeigu jos parodo visos sistemos trūkumus, kuriuos būtina spręsti.“

Pandemijoje reikia įžvelgti ir vilties pozityviems pokyčiams

Visgi VU TSPMI ekspertų teigimu, pandemija atnešė ir tam tikrų teigiamų aspektų, apie kuriuos retai susimąstoma: „Pandemijos metu pradėjome daugiau reflektuoti ir suprasti, kas vyksta su mumis – ką reiškia neturėti socialinio-fizinio kontakto, ką reiškia dirbti ar mokytis nuotoliniu būdu. Galima teigti, kad nieko naujo nenutiko, juk tai nėra pirma pasaulinė pandemija.“ Tačiau, pasak A.Dementavičienės, karantino laikotarpis leido ne tik analizuoti aplink mus vykstančius procesus, tačiau ir daug rimčiau svarstyti apie ateitį.

Visuomenė ne tik tapo labiau technologiškai raštinga, bet ir įgalinta dirbti ir mokytis nuotoliniu būdu. „Karantino metu atsirado daug naujų bendravimo ir nuotolinio darbo platformų, todėl galima teigti, kad pandemija paskatino ir technologijų plėtrą. Kartu tai leido kelti klausimus, ar visada technologijų plėtra yra gerai. „Ir iki pandemijos buvo kovojama prieš veidą atpažįstančių kamerų diegimą, ir kitas panašias problemas, tačiau matome, kad tokio pobūdžio klausimai vis stipriau svarstomi ir gali atsirasti įvairių judėjimų, susijusių su kova prieš žmonių stebėseną ir privatumo pažeidimus.

Pandemija ir jos suvaldymas leido ne tik įgalinti naudoti įvairias technologija, tačiau ir svarstyti, ar tai suderinama su demokratija. Įdomu ir tai, kad paleidus technologiją į gyvenimą, niekada nėra iki galo žinoma, kaip ją naudos vartotojai. Žmonės yra labai kūrybingi, technologijas jie gali pritaikyti labai įvairiems tikslams, todėl tikėtina, kad karantino metu atsiradę technologiniai sprendimai ateityje gali pavirsti į kažką naujo“ – teigia VU TSPMI doktorantai.

Perspausdinta iš 15min.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.