Uždaryti
2021-01-17 12:28:17
2021-01-15 00:00:00

Pavasario semestro tvakaraščius rasite čia

Vilniaus universiteto mokslininkai: Lietuvos išlikimo garantas – gebėjimas keistis

Kiekvienas žmogus galvoja apie savo gyvenimą iš pažangos perspektyvos – laikui bėgant bus geriau. Tai yra pats abstrakčiausias pažangos apibrėžimas, tačiau jį galime pastebėti visose srityse – nuo sporto iki politikos. Išrinkus naująjį Seimą ir prisiekus naujai Vyriausybei, politikai neretai kalba apie pažangą, siekiamą proveržį įvairiose visuomenės gyvenimo srityse.

Vilniaus universiteto tyrėjų dr. Viliaus Mačkinio (VU TSPMI), dr. Irmos Budginaitės-Mačkinės (VU FSF) ir dr. Viliaus Bartninko (VU FLF) teigimu, pažangos samprata yra kur kas kompleksiškesnė, persikelianti į strateginius dokumentus, kur politikos formavimas ir įgyvendinimas siejamas su moksline ir civilizacijos pažanga. Tačiau, pasak mokslininkų, moralinės normos taip pat kreipia Lietuvos ateities scenarijus, todėl kalbėdami apie pažangą turime įvertinti ir vertybinius įsitikinimus bei prielaidas.

Pažanga – vertybinė sąvoka?

VU mokslininkų, tiriančių pažangos sampratą Lietuvoje VU Mokslo skatinimo fondo lėšomis finansuojamame projekte, teigimu, pažangos sampratos neretai persikelia į strateginius dokumentus ir politinę darbotvarkę. Vienas iš tokių dokumentų, kurio įgyvendinimo dabar siekiama – Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“.

Pasak filosofo dr. Viliaus Bartninko, nėra vienos objektyvios pažangos sampratos – jos gali būti ateinančios iš skirtingų sferų, todėl pažangą galime nagrinėti kaip vertybinį klausimą.

„Dažnai įsivaizduojame, kad strategijos yra viešojo administravimo dokumentai, instrukcijos, nurodančios kaip reikia kažką daryti, tačiau net ir instrukcijos negali būti neutralios, jos yra paremtos vertybėmis. Nėra labiau vertybinio dokumento nei pažangos strategija. Jos tikslas – nurodyti mums visiems, kaip valstybei, ko mes turime siekti, kokį gėrį mes turime įgyvendinti“, – teigia filosofas.

Dr. Irma Budginaitė-Mačkinė priduria, kad ne mažiau svarbu suprasti, kaip pažangos vizija remiamasi politinio įgyvendinimo dokumentuose, kurie apibrėžia įvairių institucijų ir organizacijų veiklas ir ar ta vizija nelieka tik vizija, nepersikelianti į gyvenimą. Todėl galvojant apie pažangą svarbu tirti ir pažangos strategiją lydinčius dokumentus, naudojant politikos analizės įrankius.

Galiausiai, Dr. Viliaus Mačkinio teigimu, pažanga yra visa apimanti, todėl tiriant pažangą reikalinga analizuoti, koks turinys yra įdedamas į pačią viziją.

„Galime Lietuvos viziją įvardinti įvairiai, tačiau būtent pažangos strategijoje bandoma nusakyti, kokią Lietuvą mes matome. Ir būtent tai, kokią ją matome, yra įvardijama kaip pažanga, todėl čia svarbios ir politinės idėjos“, – sako VU TSPMI tyrėjas. Būtent todėl, kad pažangos samprata negali būti vienalytė, pasak mokslininkų, pažangai tirti svarbu naudoti įvairias prieigas.

Lietuvos pažangai svarbiausia visuomenė

Pasak dr. Viliaus Mačkinio, atliekant pažangos sampratos Lietuvoje tyrimą, pastebėta, kad Lietuvos pažangos vizija ir pati pažangos samprata yra postmoderni, labai aiškiai suteikianti visuomenei įrankius pačiai siekti pažangos.

„Pažanga suvokiama kaip kiekvieno iš mūsų kokybinis pokytis, transformacija, kiekvieno iš mūsų atskirai ir visos visuomenės drauge. Toks strateginis susitarimas yra puikus pasiekimas, nes tai parodo bendrą suvokimą, kad mums visiems reikia stengtis įsivardinti, ko link mes judame“, – sako mokslininkas.

V.Mačkinio teigimu, gyvendami greitai besikeičiančioje, konkurencingoje aplinkoje, kurioje norint išlikti dėl įvairiapusių grėsmių – saugumo, sveikatos, technologinių, ekonominių ar net klimato – gebėjimas keistis ir suvokimas, kad reikės keistis ateityje, yra suprantamas kaip pažanga.

„Jeigu mes visi suvoksime, kad mūsų išlikimo garantas yra gebėjimas keistis, mes pasieksime transformaciją, kurią Lietuvos pažangos sampratoje ir postuluojame. Tai – visuomeninė pažangos samprata, su aiškiai išskirtomis pažangos vertybėmis: atvira, atsakinga ir kūrybinga asmenybe ir visuomene. Jeigu tokias vertybes propaguosime visi, tuomet judėsime pažangos kryptimi“, – teigia VU TSPMI tyrėjas.

Pokyčių katalizatorius – neaiškus

Sociologė Irma Budginaitė-Mačkinė pastebi, kad Lietuvos pažangos strategijoje matome ir kitą pažangos sampratą, kuri yra nukreipta į tam tikrų siekių įgyvendinimą. Pažanga gali būti suprantama kaip Lietuvos pozicijos Europos ir pasaulio valstybių reitinguose pokytis.

„Remiantis strategijoje įtvirtintomis nuostatomis, jeigu sėkmingai vadovausimės visomis iškeltomis pažangos vertybėmis ir koncentruosimės į visuomenės transformaciją, tuomet ir kitose srityse pasieksime pažangą. Tą pokytį matuoti numatyta pasitelkiant kelis skirtingus reitingus, pavyzdžiui, darnios visuomenės indeksą, laimės ir gyvenimo kokybės indeksus. Tai rodo kiek kitokį požiūrį į pačią pažangos sampratą“, – sako I.Bugdinaitė-Mačkinė.

Pasak mokslininkės, toks pažangos matavimas Lietuvoje pasirinktas remiantis kitų valstybių patirtimi ir atitinka bendras tendencijas, pereinant nuo ekonominių rodiklių į socialinius, darnios visuomenės rodiklius. Visgi tai, kad pasirenkama nustatyti tik kokią vietą Lietuva turėtų užimti tam tikrame reitinge, yra problematiška.

„Viena vertus, pokytis reitinge gali įvykti vien tik todėl, kad kitos valstybės netobulėja. Kita vertus, net ir labai smarkiai Lietuvai keičiantis, Lietuva gali likti žemai reitinge, jeigu kitose valstybėse tie pokyčiai daug sparčiau vystysis“, – sako mokslininkė.

Dr. Vilius Bartninkas priduria, kad čia išryškėja dvi ar net daugiau pažangos sampratos – vertybinė-adaptyvioji ir reitingų pozicijų, o jų tarpusavio santykis – itin svarbus.

„Ar mes iš tiesų galime standartiniais, populiariais, madingais būdais išmatuoti tas vertybes, kurių turime siekti didžiajame naratyve? Jeigu negalime, ko mes iš tiesų siekiame ir ką įgyvendiname? Įtampa ir neapsisprendimas dėl šių dviejų sampratų išryškėja Lietuvos pažangos strategijoje, problematiškiausiai – įgyvendinimo dalyje.

Kuo labiau einama į praktinius dokumentus, pažangos planus, tuo labiau išnyksta tikslas transformuoti visuomenę vertybiškai ir vis labiau įsigali reitingų kalba, skirta pagerinti tam tikrus parametrus. Staiga paaiškėja, kad mažiau dominuojantis tikslas – aukštesnių reitingų siekis – tampa svarbesniu tikslu, o didysis tikslas – visuomenės transformacija – ištirpsta santykyje su juo“, – teigia VU Filologijos fakulteto mokslininkas.

Antrindamas dr. V.Mačkinis teigia, kad individo ir visuomenės transformacija tuo pačiu metu yra ir pažangos tikslas, ir pažangos įrankis, todėl pasidaro labai sudėtinga matuoti tokią pažangą. „Jeigu pokyčių prielaida ir tikslas persidengia, kas bus pokyčių katalizatorius?“ – klausia VU TSPMI tyrėjas.

Pažangai reikalingas institucijų pokytis

Vilniaus universiteto mokslininkų teigimu, pažangos strategija atsakomybę įgyvendinti pokyčiams palieka pačiai visuomenei. Tai – XXI amžiaus pažangos samprata, susijusi su visuomenės aktualizacija. Visgi, kad pokytis vyktų, yra daugybė kitų svarbių aspektų ir vienas iš jų – institucinė aplinka.

„Institucinė aplinka leidžia pokyčiams vykti arba ne. Valdysenos ir valdymo pokyčių norėtųsi daugiau – jie galėtų būti priežastis, kurianti vertybinius pokyčius. Tai sudėtingas uždavinys, bet jį reikėtų labiau reflektuoti, galvojant apie tai, kur link mes judame ir kas iš tiesų yra visų pažangos pokyčių pradžia“, – teigia Vilius Mačkinis.

Tačiau kai pradedame kalbėti apie vertybinę transformaciją, pasak Viliaus Bartninko, Europos šalių kontekste tai atrodo keistai.

„Artimiausios valstybės, kalbančios apie tokią transformaciją, yra Estija ir Latvija. Tai gali būti posovietinio mentaliteto aspektas. Toks siekis parodo, kad mes vis dar nesame pasirinkę, ko mes, kaip tauta, norime pasiekti. Iki šios strategijos sukūrimo aiškiai žinojome, kad norime būti NATO ir ES dalimi, egzistavo didysis tikslas.

Pasiekus tokį tikslą, sunku žengti toliau. Dabar suvokiama, kad svarbiausias Lietuvos resursas pažangai – žmonės, todėl čia pirmasis pokytis yra reikalingiausias, kad vėliau būtų galima kalbėti apie naują didesnį tikslą. Kol kas naujo tikslo neturime ir jo ieškome, eidami į 2030-uosius“, – sako V.Bartninkas.

Tačiau pasak I.Budginaitės-Mačkinės, tokiame tiksle taip pat galime įžvelgti trūkumų.

„Strategija nenumato, kaip atsakingumas, atvirumas ir kūrybiškumas gali atsirasti, pavyzdžiui, vaikų ugdyme. Ten pokytis suprantamas, per, pavyzdžiui, matematikos pasiekimų gerinimą, tačiau nėra nustatomi konkretesni tikslai, kaip užauginti kūrybiškesnę ir atviresnę kartą. Deja, bet jaunosios kartos ugdymo dalyje pažangos katalizatorius nėra nustatomas“, – pažangos strategijos trūkumą įvardija mokslininkė.

Įvardijo, kodėl pažangos strategijos įgyvendinimas stringa

Trijų kalbintų mokslininkų teigimu, strategijos kaip dokumentai yra būtini, kad turėtume bendrą kryptį. Strategijos yra svarbios visuomenės diskusijomis, tarpinstitucinio bendradarbiavimo praktikoms kurti, suteikia kryptį valstybei.

Strategijos svarbios ir mokslininkams. Pažangos strategija vis dar įgyvendinama, tačiau apie šį dokumentą jau dabar iš dalies galime kalbėti kaip apie praeities reliktą. Žmonės, norintys tyrinėti Lietuvą, taip pat remsis strateginiais dokumentais, kurie simboliškai įvardija mūsų politinę tapatybę, valstybės vertybes. To nebūtų, jei neturėtume apsisprendimo, kuo norime būti, neturėtume strategijos.

Tačiau, pasak tyrėjų, kartais strategijos būna itin abstrakčios, o tai kelia iššūkių jų įgyvendinimui.

„Siekis būti atviriems, atsakingiems ir kūrybiškiems yra neproblemiškas, su tokiu siekiu gali sutikti kiekviena partija. Tačiau egzistuojant ginčams, galbūt būtų didesnė paskata išsigryninti ir apsispręsti dėl tikslų. Blanki ir visiems tinkanti strategija yra paaiškinimas, kodėl ji neįkvepia veikti.

Nors ir itin kontroversiška, kol kas stipriausia ir įkvepianti Lietuvos vizija buvo pateikta Gintaro Beresnevičiaus tekste „Imperijos darymas“. Mums trūksta tokių provokacijų. Galbūt visko norėti negalime ir tiesiog turime pasirinkti, ar mes norime iš strategijos administracinės kokybės, politinio reprezentatyvumo ar poetinio įkvėpimo“, – svarsto V.Bartninkas.

V.Mačkinis prideda, kad abstraktiems politiniams dokumentams svarbi tampa politinė lyderystė, gebanti sutelkti visus pastebėjimus į vieną dokumentą.

„Galima sausai viską surašyti ir įtraukti, bet galima ir kūrybiškiau įgyvendinti kūrybinį proveržį, kas yra sudėtinga, tam reikalinga politinė lyderystė. Visgi, šiuo metu atviros, kūrybingos ir atsakingos visuomenės idėja yra nuėjusi į paraštes, todėl galima sakyti, kad mes jos neįgyvendinsime – pradėjome remtis naujais, darnios visuomenės prioritetais, atspindinčiais Jungtinių Tautų iškeltus tikslus“, – sako V.Mačkinis.

Kita vertus, I.Budginaitė-Mačkinė teigia, kad tokią situaciją galime interpretuoti ir teigiamai.

„Iš tiesų galima teigti, kad prisitaikėme prie besikeičiančios aplinkos. „Lietuva 2030“ strategijoje buvo formuluojama, jog mes kiekvienas turime būti pasiruošęs pokyčiams ir būti pokyčių priešakyje. Naujausias strateginio planavimo dokumentas, kuriame darnios visuomenės tikslai labiausiai atsiskleidžia, tam tikra prasme yra reagavimas į aplinką ir pokyčius aplinkoje, bandymas savo tikslus padaryti reliatyvius šiam laikotarpiui“, – sako mokslininkė.

V.Bartninkas sutinka, kad darnios visuomenės tikslai sutampa su „Lietuva 2030“ strategine vizija, tačiau įvardija, kad pažangos strategijos įgyvendinimą stabdo vienas neatsakytas klausimas: „2030 strategijos šūkis – 3 milijonai kūrėjų, o kūrėjas įneša į pasaulį kažką naujo. Tai yra paslaptis, kurios dokumentas neatsakė – ką mes norime įnešti į pasaulį? Kai atsakysime į šį klausimą, galbūt taps aiškiau, kokios strategijos mums iš esmės reikėtų.“

Perspausdinta iš 15min.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.