Uždaryti
2020-09-30 22:06:59
2020-09-02 00:00:00

Visą svarbiausią informaciją apie studijas ir tvarkaraščius rasite COVID 19 polapyje magistrams ir polapyje bakalaurams.

Viktorija Rimaitė. Politines idėjas keičia paveiksliukai?

Vaizdas pirmiau už žodžius. Daugmaž pagal tokią formulę vaizdo, kitaip sakant, to, ką mes matome, svarbą apibūdino garsus ir Lietuvoje pamėgtas rašytojas, meno kritikas Johnas Bergeris. Būtent vaizdas įsteigia mūsų vietą pasaulyje, kurį tik po to jau imame aiškinti žodžiais. Ne išimtis ir politikos pasaulis.

Būtent vaizdai – nuotraukos ir vaizdo įrašai – užplūdo viešąją erdvę, Lietuvą sukausčius koronaviruso pandemijai. O tų vaizdų „dalyviai“ arba jų „siuntėjai“ neretai buvo politikai, kurie iškomunikuotais vaizdais leido numanyti ir tai, ką jie iš tiesų mano apie savo rinkėjus.

Nuo vaizdo prie ryšio su rinkėjais

Pasaulyje jau ne pirmą dešimtmetį, o Lietuvoje jau ne vienerius metus vaizdas tampa labai svarbia politikos formavimo ir įgyvendinimo priemone. Vaizdas neretai „pasako“ daugiau, paprasčiau ir kur kas greičiau nei žodžiai.

Vaizdas atkreipia dėmesį, įtraukia, įtikina, o kartais ir nebepaleidžia. Todėl ir ryšius su potencialiais rinkėjais politikai šiandien jau kuria ne vien politinėmis programomis, politinėmis darbotvarkėmis, politiniais sprendimais, skambiais šūkiais bei lozungais, bet ir vaizdais.

Vaizdas dar svarbesnis darosi tuomet, kai imame suprasti, kad politinė kova, bent jau Lietuvoje, vyksta ne vertybių ar ideologijų, bet retorikos, o dar dažniau ir vizualinės retorikos lygmenyje. Akį traukiančia spalvinga vizualizacija įgelti politiniams oponentams darosi svarbiau ir reikšmingiau nei parodyti savo vietą politinių idėjų lauke ir atskleisti, kuo mes iš tiesų skiriamės nuo tų, kuriems oponuojame.

Galvojant apie masinės informacijos laikotarpį ir masinį žiniasklaidos priemonių bei kitų medijos kanalų, pavyzdžiui, socialinių tinklų pobūdį, vertėtų atkreipti dėmesį, kad vaizdų poveikis šiandien yra susijęs ne tik su tuo, ką tie vaizdai mums tiesiogiai parodo. Čia svarbios ne tik estetinės savybės: vaizdas mums siunčia ir tam tikrą politinę, ideologinę žinutę – bet koks politiko pasirodymas, savanoriškas „išėjimas“ į viešąją erdvę yra noras kažką pasakyti ir kurti ryšį su potencialiu rinkėju.

Į valdžią išrinktas politikas tampa savo rinkėjų atstovu, todėl rodydamas save jis parodo ir tai, kokie yra jo rinkėjai, arba bent jau kaip jis pats tuos rinkėjus įsivaizduoja, ir kokį ryšį su tais rinkėjais kuria arba bent jau siekia sukurti.

O tas ryšys, kaip rodo praktika, labai įvairus.

Į kokį rinkėją kreipiasi politikai?

Štai, valdančiosios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis Ramūnas Karbauskis savo „Facebook“ paskyroje net ir karantino metu nenustojo gana aktyviai dalintis gėlių, triušių ir gamtos vaizdų iš Naisių nuotraukomis. Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis greta darbinės aplinkos vaizdų socialiniame tinkle talpina namų, šeimos ir anūkų vaizdus. Gamtos ar šeimos vaizdai kartas nuo karto šmėsteli ir, pavyzdžiui, dabartinę opoziciją Seime atstovaujančių Arvydo Anušausko ar Mokyklo Majausko „Facebook“ paskyrose. Dalintis šeimos ir kasdienio gyvenimo realijų vaizdais taip pat nesibodi socialdemokratų lyderis Gintautas Paluckas.

Asmeninis pasirinkimas, kaip vertinti tokius sprendimus. Vienintelis neginčijamas dalykas tas, kad pasirinkti vaizdai kuria ir pasirinktą ryšį su auditorija, kuriai yra skirti, arba, paprastai tariant, su potencialiais politikų rinkėjais.

Politikoje įsigalint vis stipresnėms personalizacijos tendencijoms, kai asmenybės tampa svarbesnės nei politinės idėjos, vertybės ar ideologijos, šeimos ir gamtos vaizdai nė kiek nestebina. Būtent šeimos, išvaizdos, gyvenimo būdo ar net religinių pažiūrų vaizdiniai tampa tais įrankiais, kurių rodymas, padeda personalizuoti politiką, politiko asmenybę iškeliant aukščiau politiniu apsisprendimu grįstų pasirinkimų.

Tokiu atveju, be abejonės, nebegalime galvoti, kad dalindamasis minėtais vaizdais politikas su potencialiais rinkėjais kuria logišku ir racionaliu apisprendimu grįstą santykį, pasitikint rinkėjo gebėjimu politiškai apsispręsti.

Ne, šeimos, gamtos ir kitų gyvenimo būdo detalių vaizdai kuria, kaip sakytų garsusis prancūzų sociosemiotikas Erikas Landowskis, emociniu prisirišimu grįstą ryšį, kai politikui labiau nei racionalūs, ideologiškai motyvuoti argumentai, leidžiantys jam apsibrėžti savo poziciją politiniame lauke ir pagal tai būti išrinktam arba neišrinktam, rūpi sukurti asmeninėmis simpatijomis paremtą ryšį, parodantį, kad štai politikas gali globoti savo rinkėją taip, kaip globoja gamtą ar šeimą. Balsuokite už mane ir aš jus paglobosiu.

Kiek kitokią strategiją, iš pažiūros, renkasi ir į racionaliu politiniu apsisprendimu grįstą ryšį su rinkėjais apeliuoti bando Prezidentas Gitanas Nausėda. Oficialioje vizualinėje jo retorikoje, ypač rinkiminės kampanijos metu, galėjome matyti nemažai gana neutralių vaizdų, kuriose Prezidentas į savo rinkėją žiūri vėliavos ar kitų valstybinių simbolių fone. Tokie vaizdai padeda išlaikyti pagarbų nuotolį ir leidžia numanyti, kad politikas pasitiki potencialaus rinkėjo gebėjimu pasirinkti jam pačiam, o kartu ir valstybei tinkamiausią kandidatą.

Vis tik kokie vaizdai – emociškai neutralūs ar emociškai angažuoti – dominuoja Prezidento G. Nausėdos vizualinėje retorikoje, lieka atviras klausimas. Į potencialius savo rinkėjus Prezidentas gana dažnai žvelgia ir iš fotografijų, kuriose jis apsuptas būrio vaikų, sveikinasi su simboline krikščionių katalikų religine figūra Popiežiumi ar spaudžia ranką „tyliosios Lietuvos“ simboliu tapusiai Kotrynai iš Pabaisko.

Vaizdų įvairovė, be sieko atskleisti įvairias Prezidento puses, tikriausiai nesudėtingai paaiškinama aiškios politinės Prezidento pozicijos nebuvimu. Į pabaigą einant pirmiesiems prezidentavimo metams, taip ir nesupratome, kaip save politikoje pozicionuoja G. Nausėda. Kas jis – labiau kairysis, labiau dešinysis ar visko po truputį, pasisakantis už didesnį, mažesnį valstybės vaidmenį ar priklausomai nuo konkrečios srities ir situacijos?

Prieš kurį laiką Prezidentas garsiai prakalbo apie pirmuosius valstybinio banko kūrimo žingsnius, tačiau kokie žingsniai iš tiesų jau padaryti, kol kas nematė turbūt niekas. Aiškius prioritetus Prezidento įgyvendinamoje užsienio politikoje, kuria, remiantis Konstituciniu jo vaidmeniu, bene labiausiai ir turėtų rūpintis būtent valstybės vadovas, išskirti nėra lengva. Tarkime, deklaravęs, kad santykiuose su Baltarusija sieks dialogo, panašu, kad dialogą sukūrė vieninteliu skambučiu, kurio rezultatų pristatymas sukėlė nemenkų abejonių dėl ko vis tik buvo susitarta ar nesusitarta.

Taigi, žvelgiant iš komunikacinės perspektyvos, kol racionalūs politiniai argumentai ir prioritetai nėra aiškūs, išties pravartu su rinkėjais palaikyti emociniu artumu ir / ar panašumu grįstą ryšį.

Simboliniai lūkesčiai

Dar vieną Prezidento bandymą atrasti ryšį su jį išrinkusiais tautiečiais matėme vos prasidėjus karantinui. G. Nausėda konferenciniu skambučiu kalbasi su rajonų merais ar Europos valstybių vadovais, Prezidentas vaizdo konferencijų metu bendrauja su profesinių sąjungų ir tarptautinių organizacijų atstovais, Prezidentas vienumoje dirba prie savo darbo stalo ir t. t. Kiekvieną valstybės vadovo veiksmą ar poelgį viešojoje erdvėje lydėjo Prezidentūros platinamų nuotraukų gausa.

Tiesa, nuotraukose dominuojanti Prezidento figūra toli gražu nebėra vien žmogiškasis kūnas – jis tampa socializuotu subjektu, kuriam priskiriamos tam tikros simbolinės funkcijos ir socialiniai vaidmenys, kažkas jam dera ir kažkas nepridera, iš jo kažko tikimasi, o kai tikėti lūkesčiai lieka neįgyvendinti, juo nusiviliama.

Galėtume galvoti, kad prezidentas, parodydamas vaizdus iš darbo vietos, bandė būti „arčiau žmonių“ – arčiau tų, kuriems dabar tenka pakeisti įprastą darbo ritmą nuotoliniu ir apriboti visus įmanomus socialinius kontaktus. Tokias politikų fotografijas, kuriose politikai bando nutolti nuo oficialaus savo portreto jau minėtas E. Landowskis apibrėžė kaip „užklupimus su įkalčiais“.

Pasak jo, fotografijose „užkluptas su įkalčiais“ politikas yra užfiksuojamas tarsi netikėtai ir neoficialiai, taip, kaip gyvena ir elgiasi eiliniai žmonės, o kuo skirtingesnes būsenas, nuotaikas ir akimirkas perteikia nuotraukos, tuo labiau tikime, kad pažįstame politiką tokį, koks jis iš tiesų yra.

„Užklupimą su įkalčiais“ ilgainiui politikai ir jų komandos išmoko panaudoti pragmatiškais tikslais – parodyti, kad politikas turi tokių savybių, kokios būdingos jo rinkėjams, kad jis yra „arčiau žmonių“, toks pat, kaip eiliniai žmonės, todėl, suprask, tokiems žmonėms artimas ir jų renkamas.

Galėtume sakyti, kad ir G. Nausėdos komanda nuotraukomis iš Prezidentūros naudojosi kaip „užklupimais su įkalčiais“, rodydama, kad štai ir Prezidentas koronaviruso pandemijos akivaizdoje susiduria su iššūkiais ir situacijomis, kurias išgyvena daugelis Lietuvos žmonių. Ir viskas būtų gerai, jei ne paprastas faktas, kad ne vienam Lietuvos gyventojui krizės akivaizdoje kilo klausimas, o kokį vaidmenį tuo metu iš tiesų vaidino Prezidentas. Jei vaizdų nepavyksta susieti su turiniu, galbūt jie negelbėja, o kiša koją?

Maža to, nepavyksta pamiršti, kad tuomet, kai Prezidentas buvo išties „užkluptas su įkalčiais“, kai užklupimas nebuvo surežisuotas, atsiskleidė savybės, kurių reprezentuoti viešai nesinorėtų. Pavyzdžiui, kai stiprios šlapdribos metu per oficialią G. Nausėdos spaudos konferenciją Daukanto aikštėje virš Prezidento galvos laikomas skėtis neleido jam nė akies krašteliu su empatijos grūdeliu pažvelgti į sniego, lietaus ir vėjo gairinamą gestų kalbos vertėją.

Vaizdas politinėje komunikacijoje nėra „nekaltas“ ar neutralus. Vaizdas leidžia suprasti, kokį ryšį su savo rinkėjais kuria ir į kokią auditoriją kreipiasi politikas. Taip, vizualinė komunikacija neretai būna įvairi ar net kiek nenuosekli – joje susipina skirtingi vaizdai, tikslai ir strategijos. Tačiau net ir tarpusavyje kaitaliodamiesi dominuoja du pasirinkimai: vaizdai, leidžiantys su rinkėjais kurti emociniu prieraišumu grįstą, dažnu atveju net kiek globėjišką ryšį, ir vizualinė retorika, nusisukanti nuo asmeninio gyvenimo realijų ir aktualijų vaizdavimo bei pasitikinti rinkėjo gebėjimu politiškai apsispręsti, vadovaujantis ne personalijų, bet politinės pozicijos ir politinių idėjų bei vertybių argumentais.

Teisti skirtingų vizualinės komunikacijos pasirinkimų tikrai nesinori, tačiau norisi ir tikriausiai netgi būtina susimąstyti, kokio pobūdžio ryšys, politikų kuriamas vizualinės retorikos pagalba, mums, kaip rinkėjams, yra priimtinas, o koks ne.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako