Valentinas Beržiūnas. Tikroji Putino baimė

Ko bijo Putinas? Šis klausimas pastaruoju metu kaip niekada dažnai skamba politikų ir politikos analitikų retorikoje. Putinas bijo ne NATO. Putinas bijo savo žmonių ir juos nuolat baugina. Šiandien ant Ukrainos miestų ir kaimų krentančios bombos – griežtas perspėjimas rusams, kad, siekdamas išlikti, Kremliaus režimas pasirengęs bet kam.

Įtakingi tarptautinių santykių ekspertai iš vadinamosios neorealistinės mokyklos aiškina, kad Rusijos tikslai Ukrainoje – strateginiai. Esą Putinas nenori leisti Ukrainai tapti NATO nare, kadangi Vakarų karinis aljansas pernelyg priartės prie Rusijos sienų. Tą patį kartoja ir pats Rusijos lyderis. Tačiau kyla klausimas: jei Rusijai rūpi galių pusiausvyra Europoje, kodėl problemų Maskvai nekelia artėjanti Suomijos narystė NATO? Čia, be abejo, reikėtų priminti, kad Suomiją ir Rusiją skiria daugiau nei 1,3 tūkst. kilometrų siena, kurios didžioji dalis netgi nesaugoma. Suomijos–Rusijos siena driekiasi visai šalia antro pagal dydį Rusijos miesto, gimtojo Putino miesto Sankt Peterburgo. Nemenkas yra Suomijos ekonominis, taigi, ir karinis potencialas. Vardinti būtų galima ir kitus Suomijai būdingus galios elementus. Vis tik šioje vietoje Putinas tepasakė, kad „Suomijos stojimas į NATO nekels problemų Maskvai“.

Kita dalis analitikų laikosi požiūrio, kad varančioji Kremliaus režimo jėga – nacionalizmo ideologija. Siekiama atstatyti Sovietų Sąjungą, sugrąžinti Rusiją į didžiųjų valstybių gretas, neleisti Vakarams žeminti Rusijos ir taip toliau, ir panašiai. Tačiau ir vėl kyla klausimas: jei Putinas laiko Vakarus „geopolitiniais varžovais“, atėmusiais iš Rusijos didybę, šlovę, teritorijas, kodėl Putino valdymo metais Rusija tapo Vakarų geo–ekonomine „tarnaite“? Paradoksaliai atrodo situacija, kai, švenčiant pergalę prieš nacistinę Vokietiją, kita ranka Kremliaus režimas tiekė Vokietijai pigias dujas ir naftą, taip stiprindamas pastarosios ekonomiką. Juk jei jau manai kažką esant savo priešininku, varžovu, nestiprinsi jo ekonomikos.

Tad atsakymas į klausimą, kas iš tiesų motyvuoja Kremlių geopolitinei agresijai, glūdi šalies ekonomikoje.

Nepakankamai ekonomiškai išsivysčiusi, nuo energetinių išteklių eksporto priklausoma Rusija nuolat balansuoja ties įvairiomis socio–ekonominėmis įtampomis: socialine, turtine nelygybe, emigracija, prastėjančia infrastruktūra ir taip toliau, kurios kelia natūralų gyventojų pasipiktinimą. Nesprendžiamos šios socio–ekonominės įtampos virsta politiniais neramumais, pradedant decentralizacijos tendencijų stiprėjimu ir baigiant visuomenėje kartas nuo karto kylančiais didelio masto protestais, panašiais į 2011–2013 m. „Bolotnaja“ demonstracijas. Kremliaus režimas puikiai suvokia, kad nieko nedarant šios ir panašios politinės akcijos anksčiau ar vėliau ims plauti režimo pamatus. Postsovietinė erdvė regėjo ne vieną „spalvotąją revoliuciją“. Prisiminkime Gruziją, Ukrainą, Kirgiziją.

Taigi, ką daro Rusijos režimas? Naudoja laiko patikrintą ir išbandytą visuomenės bauginimo taktiką. Viena vertus, prieš visuomenę taikomas platus represijų arsenalas. Beje, su kiekvienais metais represijos darosi vis griežtesnės, nes socio–ekonominės įtampos ir jų sukelti politiniai neramumai radikalėja. Kita vertus, Kremliaus režimui būtina, tiesiog gyvybiškai svarbu parodyti, kad už sienos, artimoje aplinkoje, ypač postsovietinėse slaviškose valstybėse, tvyro chaosas.

2014–ųjų revoliucija Ukrainoje – charakteringas pavyzdys, kaip Kremlius, instrumentiškai panaudodamas realistinius ir imperialistinius lozungus bei geopolitinę agresiją, aneksuojant Krymą bei eskaluojant konfliktą rytinėje Ukrainoje, visuomenę įbaugino revoliucijos padariniais. Ne tik įbaugino, bet ir pademonstravo, koks nepajudinamas, koks galingas ir įtakingas pasaulyje yra režimas, galintis keisti tarptautinę tvarką taip, kaip panorėjęs. Tiesa, tąsyk Putino reitingų kilimas nebuvo ilgalaikis, nors, reikia pripažinti, momentiškai padėjo Kremliui atstatyti smukusį pasitikėjimą po 2011 m. vykusių, kaip manoma, suklastotų Valstybės Dūmos rinkimų bei 2012 m. įvykusios Putino ir Medvedevo rokiruotės, kuri ir iššaukė „Bolotnaja“ protestus.

2014–2015 m. Rusija išgyveno eilinę naftos kainų pasaulinėse rinkose sumažėjimo krizę. Šalyje, kur iš naftos ir dujų sektoriaus gaunama iki pusės biudžeto pajamų ir daugiau nei pusė eksporto, tai neapsėjo be padarinių: sumenko Rusijos BVP, nuvertėjo rublis, teko panaudoti finansinius rezervus bankų sektoriui stabilizuoti. Negana to, Rusijos ūkį tuo metu jau veikė Vakarų sankcijos, įvestos po Krymo aneksijos.

Smunkantis pragyvenimo lygis vėl išbalansavo Rusijos politinę sistemą. 2018–2022 m. Rusijoje kilo nauja antivyriausybinių protestų banga. Žibalo į ugnį įpylė 2020 m. surengtas referendumas, „nunulinęs“ Putiną, t. y. leidęs jam išbūti prezidento poste iki 2036 m., taip pat Aleksėjaus Navalno „Youtube“ kanale paskelbtas filmas pavadinimu „Putino dvaras. Didžiausio pasaulio kyšio istorija“, kurį peržiūrėjo milijonai žmonių Rusijoje ir visame pasaulyje.

Protestai, kurie kilo Chabarovske, Ingušijoje, Archangelske ir kituose šalies miestuose, kaip reikiant išgąsdino režimą. Kaip ir anksčiau, prieš demonstrantus buvo mestos didžiulės jėgos struktūrų pajėgos. Prisidengiant COVID–19 pandemija, buvo draudžiami masiniai renginiai, blokuojami socialiniai tinklai, jaunuoliai gąsdinami išmetimu iš universitetų, jei prisijungs prie protestų ir t. t. Viską pranoko 2022 m. vasarį paskelbtas Sibiro karino teismo sprendimas skirti penkerių metų laisvės atėmimo bausmę 16–mečiui Nikitai Uvarovui už tariamus planus susprogdinti virtualų Rusijos federalinės saugumo tarnybos pastatą kompiuteriniame žaidime.

Tačiau tai buvo ne viskas. Tęsiantis protestams, 2021 m. pradžioje Kremlius pradėjo telkti karines pajėgas prie sienos su Ukraina. Kariuomenės telkimą lydėjo įvairios provokacijos pasienyje, kibernetinės atakos, kaltinimai Ukrainai vykdant teroristinius išpuolius Kryme ir „genocidą“ prieš Donbaso gyventojus. Personalo ir technikos telkimas vyko iki 2022 m. vasario, kai Rusija pradėjo karinę invaziją į Ukrainą. Teisindamas įsiveržimą į Ukrainą, Putinas vėl naudojo tas pačias laiko patikrintas formuluotes: apie Rusijos negirdinčius ir nepaisančius Vakarus, „fašistus“, kontroliuojančius Ukrainą ir vykdančius genocidą prieš vietos rusakalbius, prarastą Rusijos didybę ir šlovę po SSRS žlugimo, kurią režimas siekia atstatyti.

Tačiau ne tai, ką Putinas kalba apie šio karo priežastis, yra svarbiausia. Svarbiausia, ką Kremliaus režimas siekia šiuo karu parodyti, visų pirma, savo visuomenei. O parodyti jis siekia, kad nė viena slaviška postsovietinė valstybė negali būti alternatyva rusiškam modeliui. Nė viena negali būti pavyzdžiu rusams, kad įmanomas geresnis gyvenimas. Štai kodėl Ukrainą bandoma jėga parklupdyti ant kelių. Štai kodėl be gailesčio bombarduojami šios šalies miestai ir kaimai.

Baltarusijos protestai parodė, kad Rusijos dėmesio centre – ne tik Ukraina. Lukašenka liko poste, nes taip norėjo Maskva. Kremlius nenorėjo keisti Lukašenkos režimo, net jei šis dažnai sukelia problemų. Kodėl? Nes tai būtų pavyzdys rusams, kad masinės demonstracijos gali pakeisti esamą tvarką. To Putinas nenori ir negali leisti.

Baigiant, nors Kremliui labiausiai rūpi slaviškasis pasaulis – Ukraina, Baltarusija, iš tiesų bet kuri panašaus likimo valstybė, rodanti Rusijos visuomenei geresnio gyvenimo pavyzdį, yra potencialus taikinys. Ne išimtis ir Lietuva. Ir nebūtinai Kremliaus veiksmai bus kariniai. Tai gali būti ir įvairios kitos priemonės, skirtos visuomenėje pasėti pyktį ir nepasitikėjimą valdžia ar bendrai visa valstybe.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.