Valdžios kaina: patys politikai pasirenka, ką įleisti į savo miegamuosius. Interviu su Ieva Petronyte-Urbonavičiene

Politika – tai kova dėl vertybių, įsitikinusi Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos instituto dėstytoja, Pilietinės visuomenės instituto direktorė Ieva Petronytė-Urbonavičienė. Interviu žurnalo IQ apžvalgininkei Kotrynai Tamkutei ji sakė, kad tai suteikia rinkėjams teisę domėtis politikų privačiu gyvenimu ne tik iš smalsumo. Ne paslaptis, kad viešų asmenų elgesys ir būdo savybės daro įtakos visuomenei.

– Kaip, jūsų nuomone, Lietuvoje yra suvokiama politikų teisė į privatumą? Ar visuomenei yra svarbu žinoti politikų asmeninio gyvenimo detales, dėl kokių, jūsų manymu, priežasčių?

– Visuomenės apklausose Lietuvoje žmonės paprastai teigia, kad politikų asmeninio gyvenimo detalės jiems nėra tokios svarbios kaip, tarkime, politiko veiklumas, patirtis, pasisakymai politikos klausimais.
Štai 2012 m. porinkiminėje apklausoje tokių dalykų kaip laisvalaikio pomėgių ir gyvenimo būdo, išvaizdos, šeimyninio gyvenimo svarbą respondentai minėjo kaip mažiausiai svarbias savybes renkantis politiką.

Tačiau moralinės kandidato savybės, labiau susijusios jau ne tik ar ne tiek su asmeniniu gyvenimu kiek su būsimų pareigų atlikimu, pavyzdžiui, sąžiningumas, minėtos kaip pačios svarbiausios. Tai turbūt ir apibūdina apibendrintą mūsų visuomenės požiūrį: mums rūpi politikų asmenybės ir jas atskleidžiantis asmeninis gyvenimas. Visgi tai svarbu tiek, kiek susiję su tiesioginiu gebėjimu aktyviai, sėkmingai ir, žinoma, nekorumpuotai, įgyvendinti reikšmingus pasiūlymus.

O kas su kuo miega, kaip rengiasi, ką laisvalaikiu veikia – nors ir smalsu, bet bent jau tiesiogiai mums atrodo mažiau svarbu. Tiesa, reiktų nepamiršti, kad dažnai patys mes nereflektuojame mūsų sprendimus lemiančių priežasčių, tad asmeninio politikų gyvenimo paveikslai gali turėti bei dažnai turi įtakos mūsų nuomonei ir apie juos kaip profesionalus. Net jei patys taip ir negalvojame.

– Kaip visuomenė yra linkusi narstyti politikų asmeninį gyvenimą Lietuvoje lyginant su kitomis Vakarų Europos valstybėmis?

– Autoriai, tyrę politikų asmeninio gyvenimo privatumo ribas skirtingose šalyse, teigia, kad Vakarų pasaulyje griežčiausiai asmeninis politikų gyvenimas narstomas – ir įstatymiškai leidžiamas narstyti – Jungtinėse Valstijose. Europoje tradiciškai mažiausiai politikų asmeniniu gyvenimu domėtasi Prancūzijoje – ministrų pirmininkų meilės romanai ilgai nebuvo nei viešinami, nei susilaukdavo visuomenės dėmesio.

Ilgainiui skirtumai tarp šalių darosi nebe tokie ryškūs. Tai lemia pasaulinės interneto technologijų plėtros, politikos personalizacijos ir kitos tendencijos.

Lietuvoje, kaip ir daugumoje kitų Europos valstybių, turbūt esame tarp šių artėjančių vienas kito link polių – politikų asmeniniu gyvenimu ir ypač jų nuodėmėmis domimės, jie nuolat atsiduria bent trumpalaikiam dėmesio centre, tačiau realių pasekmių politikų karjeroms tai turi tikrai mažiau nei JAV. Užtektų prisiminti buvusio JAV prezidento Bilo Clintono ir buvusio Lietuvos prezidento Algirdo Mykolo Brazausko nesantuokinių ryšių viešo nagrinėjimo atvejus.

– Kada politikų asmeniniame gyvenime vykstantys procesai gali būti laikomi viešu interesu, o kada – smalsumo tenkinimu?

– Visa politika iš esmės yra kova dėl vertybių. Politikai jas deklaruoja ir tampa jų gynėjais. Nuoseklu, kad rinkėjai tikisi politiko integralumo ir asmeninio deklaruotų vertybių laikymosi. Ypač, kai tai yra susiję su moralės klausimais.

Taigi, jei asmeninis gyvenimas neatspindi deklaruotų vertybių, viešas jų gynimas visuomenei ima atrodyti kaip veidmainystė, politikų raiška viešajame gyvenime – nenuoširdi. Būtent šis neatitikimas sąlygoja pasitikėjimo praradimą ir dažnai yra daug svarbesnis nei pačios skandalingos asmeninio gyvenimo detalės.

– Kaip manote, ar yra temos, klausimai, kurie turėtų būti paliekami už visuomenės žinojimo ribų? Neretai manoma, kad tai – sveikatos, religijos, šeimos temos?

– Atskirti, kur asmeninis politiko gyvenimas vis dar viešas interesas, o kur jau privatus reikalas, už visuomenės žinojimo ribų, labai sunku. Viena vertus, šiuolaikiniame pasaulyje, kai valstybės reguliavimas ir politika aprėpia visas gyvenimo sritis, politikų pareiškimai ir deklaruojamos vertybės reikalauja jų integralumo patvirtinimo atitinkamose asmeninio gyvenimo srityse. Jos neretai – itin privačios. Pavyzdžiui, vieši pareiškimai, pozicijos atitinkamo elgesio ne tik korupcijos netoleravimo, bet ir abortų draudimo ar leidimo, vaikų auklėjimo ir panašiais klausimais.

Kita vertus, kasdieniškesnėse situacijose neretai patys politikai apibrėžia, kiek asmeninio gyvenimo jie linkę išviešinti ir kiek privatumo atsisakyti. Dalis patys pasirenka rinkimų atžvilgiu dėkingą strategiją savo kuriamą įvaizdį sieti daugiau ne su atstovaujamomis problemomis, ideologinėmis, vertybinėmis pozicijomis, partija, tačiau su savo asmenybe, charakteriu, privataus gyvenimo detalėmis.

Kai politikai patys save pristato visuomenei pirmiausia kaip asmenis, žmones „kaip mes“ – su emocijomis, pomėgiais, kasdienio gyvenimo iššūkiais ir socialiniuose tinkluose noriai patys išviešina savo privatų gyvenimą, ypač rinkiminių kampanijų metu – juk būti panašiam ar bent sukurti panašumo į savo rinkėjus įspūdį apsimoka, visuomenei gali būti sunku suprasti, kodėl kitos, tarkime, žiniasklaidos iškeltos asmeninio gyvenimo detalės nebeturėtų būti viešinamos ir aptariamos.

Apskritai asmeninio gyvenimo išviešinimas – kaina, kurią moka vieši asmenys. Dauguma patys sąmoningai ar nesąmoningai pasirenka, kiek asmeninio gyvenimo viešinti, kokį, kuo – profesiniais pasiekimais, žiniomis ar asmeninėmis savybėmis – paremtą savo įvaizdį kurti.

Šiais laikais, kai rinkimų kampanijos tampa vis labiau personalizuotos, sutelktos į politikų asmenybes, o ne jų partines priklausomybes, programines nuostatas, politikams asmeninio gyvenimo išsiviešinimas socialiniuose tinkluose tampa itin didele pagunda – juk žmones traukia „žemiški“, į juos panašūs politikai – šmaikštaujantys, pietaujantys, apsipirkinėjantys, švenčiantys gimtadienius ir panašiai. Trumpai tariant, neturintys „nutolusio elito“ stigmos.

Šis tikras ar tariamas panašumas kelia pasitikėjimą, „savumo“ įspūdį, o būtent tai daugumai rinkėjų ir svarbiausia, renkantis už ką balsuoti. Tad tam tikra prasme pats laikmetis kuria spaudimą politikams, siekiantiems populiarumo, atsisakyti kuo daugiau privatumo – vien į profesinius reikalus sutelkiantys dėmesį politikai patraukia siauresnės auditorijos dėmesį, o tam pačiam populiarumo lygiui pasiekti turi pademonstruoti daug stipresnius profesinius gebėjimus.

Perspausdinta iš Alfa.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.