Uždaryti
2021-12-09 12:32:06
2021-09-09 00:00:00

Atnaujintus rašto darbų metodinius nurodymus galite rasti čia.

Martynas Martišauskas. Užsienio politika – ES „karalaitės žirnis“

Hanso Kristijano Anderseno pasakoje „Karalaitė ant žirnio”, princesei atrodo, kad jos lovoje paslėptas mažytis žirnis, yra siaubingai nepatogus ir jaučiamas net per daugybę čiužinių. Tarptautinės politikos perspektyvoje tokia analogija gali pasirodyti keista, tačiau karalaitės istoriją galima sieti su Europos Sąjungos užsienio politika. ES save laiko viena iš ekonominių supergalybių, tačiau užsienio politikoje ji dažnai elgiasi kaip daili princesė ir vengia bet kokių nepatogumų.

Viešojoje erdvėje bendrija yra dažnai kritikuojama dėl savo neveiksmingos užsienio politikos. Esą Europos valstybių blokas tik reiškia susirūpinimus ir pasmerkimus socialinėse medijose, tačiau realių sprendimų, siekiančių spręsti užsienio politikos problemas, nesiima. Europos sostinėse, ypač Paryžiuje, kalbama apie vieningą užsienio politikos balsą ar net Europos kariuomenės idėją. Tačiau vieningas užsienio politikos balsas baigiasi ten, kur prasideda nacionaliniai valstybių interesai. Pavyzdžiui, Prancūzija Libijoje remia Generolo Haftaro režimą dėl naftos išteklių ir pareigos padėti buvusioms kolonijoms, o Italija palaiko esamą Libijos valdžią siekdama riboti imigraciją iš Šiaurės Afrikos. Taip atsiranda skirtinga parama ir koalicijos pilietiniame kare Libijoje. Visai priešingai nei Rytų Europoje, kur Maskva matoma kaip egzistencinė grėsmė, Paryžiuje ji laikoma potencialia geopolitine, Berlyne – verslo partnere. ES neturi fundamentalaus užsienio politikos supratimo, atitinkamai reagavimas į problemas neretai būna pavėluotas, nereikšmingas ir nebeaktualus.

Aštresnės ES užsienio politikos šalininkai argumentuoja, kad vangios bloko išorinės politikos problemą galima spręsti keičiant sprendimų priėmimo procedūras. Pavyzdžiui, svarstant užsienio politikos klausimus, siūloma atsisakyti veto sistemos ir pereiti prie kvalifikuotos balsų daugumos. Naujomis procedūromis būtų siekiama sustiprinti atsakus į problemas. Panaikinant tariamus „žirnius po čiužiniais“, pavyzdžiui, Kipro priešinimąsi sankcijoms Baltarusijai, ES galėtų sparčiau judėti Rytų politikoje. Anot ES Vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams Josepo Borrellio, veto sistema bloko užsienio politikoje „riboja efektyvumą ir prailgina atsakymo laiką“. ES užsienio reikalų vadovo pasiūlymas – plėsti kvalifikuotos balsų daugumos sistemą konkrečiose srityse: „kolektyviai reaguoti į išpuolius prieš žmogaus teises, veiksmingai taikyti sankcijas, pradėti ir valdyti civilines bei saugumo misijas“. Tokios procedūros būdu priimama apie 80 proc. ES sprendimų.

Šios idėjos atrodo patrauklios, nes būtent procedūros laikomos Briuselio stiprybe. Tačiau technokratiniai pokyčiai nepadeda išspręsti politinių ginčų. Procedūros ir balsavimai nebus pakankami ištaisyti esminių ES užsienio politikos problemų. Keičiant sprendimų priėmimo taisykles veikiau galima paskatinti dar didesnį neefektyvumą. 2015 m. ES valstybės narės priėmė sprendimą dėl pabėgėlių kvotų, nors Vengrija, Čekija ir Slovakija tam prieštaravo. Pralaimėjus balsavimą, šios trys šalys sprendimą ignoravo. Sistema gali privesti prie nuolatinės konfrontacijos atskirais politiniais klausimais, todėl veto sistema visgi turėtų išlikti. Tiesa, kad esama santvarka ne panaikina problemas, o jas nukelia. Tačiau ES prie problemų grįžta.  Emanuelio Macrono Šiaurės Makedonijos ir Albanijos narystės siekio blokavimas buvo išspręstas po dviejų mėnesių. Kipras vėliau palaikė sankcijas Baltarusijai. Taigi, vieningas balsas sukuria legitimumą priimtiems bloko sprendimams. Tokio solidarumo ypatingai siekia Prancūzija, pabrėždama strateginės autonomijos naratyvą. Vis dėlto problema – ne procedūros ar balso skambesys. ES fundamentaliai nėra sutarusi dėl savo užsienio politikos strategijos, konkrečių priemonių spręsti esamas ir būsimas problemas. Pavyzdžiui, dėl kylančios Turkijos ar agresyvios Rusijos. Bendriją slegia atsakomybė be jokios turimos galios, tikimasi, kad ji turi ką nors padaryti, tačiau pajėgumai esminiams užsienio politikos pokyčiams yra bereikšmiai. Nors ES ekonominiais klausimais ir priėmė federalinių sprendimų, pavyzdžiui, 750 mlrd. eurų „Recovery and Resilience Facility“ planą, panašių krypčių užsienio politikoje neregėti. Šalys narės kol kas nemato prasmės priimti bendro ES užsienio politikos vardiklio. Priešingai negu ekonomika, užsienio politika ES yra antraeilis dalykas, todėl vieningam balsui paskatų nėra. Kita vertus, išsiskiriančios pozicijos kontraversiškais klausimais nėra pasiteisinimas nuolaidžiavimui diktatoriams Rytuose. ES siekia valdyti konfliktus, tačiau kartu yra linkusi suteikti vis naujus šansus autoritarams. Silpnas atsakas diktatoriui Minske rudenį, šiandien leidžia užgrobti civilinį lėktuvą ir išlaipinti režimo kritiką – vietų politiniams oponentams kalėjimuose jau darosi mažoka. „Novičioko“ testavimas Sergėjui Skripaliui taip pat nebuvo pažabotas, o vėliau jo paragavo ir Aleksėjus Navalnas.

Apibendrinant, ES užsienio politiką simbolizuoja J. Borrellio žiemos vizitas Maskvoje. Dažnai tai – neišpildyta, autoritarų nepaisoma ir didžiųjų valstybių narių klaidingu įsivaizdavimu paremta politika. Rusija yra tokia, kokią nupasakoja Europos Rytų valstybės, o ne tokia, kokią ją norėtų matyti Berlynas ar Paryžius. Kipras nesugeba įtikinti Berlyno, kad Turkija kelia grėsmę jų saugumui. Paryžius nesugeba išsižadėti nostalgijos buvusioms kolonijoms. Berlynas verčiau sieks išvengti trumpalaikio ekonominio smūgio, nei geopolitinės naudos. Šalių istorija – vis dar dramblys kambaryje. Procedūros ar vieningas balsas nėra svarbiausi aspektai kitokiai politikai. Keliami lūkesčiai ES nėra racionalūs, nes pati Bendrija kol kas nenori iš pagrindų peržiūrėti ir spręsti savo užsienio politikos. Galbūt dar vienas „procedūriškai“ nutupdytas lėktuvas arba „Novičiok“ ataka paskatins traukti žirnį iš po čiužinių? Arba toliau skristi į Kremlių.