Uždaryti
2020-09-19 09:23:59
2020-08-31 00:00:00
VU TSPMI biblioteka dirba įprastu laiku: 10:00 – 18:00 val.
Lankytojai privalo laikytis visų saugumo rekomendacijų: dėvėti veido kaukes, dezinfekuoti rankas bei išlaikyti saugų atstumą nuo kitų.
2020-09-19 09:23:59
2020-09-02 00:00:00

Visą svarbiausią informaciją apie studijas ir tvarkaraščius rasite COVID 19 polapyje magistrams ir polapyje bakalaurams.

Teodoras Žukas. Valstybės sugrįžimas

Sunku įsivaizduoti bet kokį tikrovės reiškinį, kuris nebūtų paveiktas globalios pandemijos – nuo tarptautinių santykių iki žemės ūkio politikos. Visa tai ir dar daugiau keisis dėl mūsų laikus užklupusios pandemijos. Be kita ko, radikalūs pokyčiai neretai atskleidžia tam tikrų dalykų pastovumą. Vienas jų – valstybės išlikimas ir iškilimas.

Pandemija ir karantinas stipriai paryškino valstybės galios aprėptį. Valstybė pademonstravo savo pajėgumus imtis visą apimančių priemonių: uždaryti ekonomiką, užkardyti žmonių judėjimą, iš esmės perkeisti kasdienybę. Disciplinuoti ir bausti darsyk pasirodė esąs bene puikiausias valstybės įgūdis.

Absoliučiai esminiu žmonių kasdienybę apsprendžiančiu veiksniu pandemijos laikotarpiu tapo šalies vykdomoji valdžia. Anarchistas turėjo žiūrėti Vyriausybės spaudos konferencijas ir iš to sužinoti, kas jam leidžiama, o kas – ne.

Tebeaktualūs pasirodė esminiai modernią valstybę apibrėžiantys elementai. Pagal britų-amerikiečių sociologą Michaelą Manną, jų yra keturi. Pirma, tai centralizacija, valstybėje esantis santykių reguliavimas iš viršaus į apačią; antra, teritoriškumas, kuriam vadovauja valstybė; trečia, taisyklių taikymas ir prižiūrėjimas, paremtas valstybės smurto monopoliu; galiausiai – asmeniškai įkūnytos valstybės institucijos. Nuo sienų ir kelių uždarymo iki pavienių ministrų, įkūnijančių valstybę. Tai ir dar daugiau leido darsyk įsitikinti valstybės nenutrūkstamumu.

Disciplinuoti ir bausti darsyk pasirodė esąs bene puikiausias valstybės įgūdis.

Bet kokios pranašystės apie globalizacijos atnešamą valstybės pabaigą gali būti padedamos giliau stalčiuje. Vargas sambūriams, judėjimas ir organizacijoms, skalambijančioms apie tai, kaip mūsuose viską valdo Briuselis, o Lietuvos jau tuojaus neliks. Tikrovė pasirodė esanti išvirkščiai priešinga – Vilniuje posėdžiaujanti Vyriausybė, o ne Briuselio biurokratai, sprendžia Lietuvos žmonių likimus.

Šypseną sukėlė ir tai, kad būtent pastarieji Lietuvos pabaigą pranašaujantys balsai buvo bene aktyviausiai besipiktinantys tariamai menka Europos Sąjungos (ES) parama Italijai. Neurozė akivaizdi: pirmiausia, ES bloga, nes griauna jos narių suverenumą, o sykiu ji dar blogesnė, nes per mažai kišasi į valstybės narės sveikatos apsaugos politiką.

Pandemija ir karantinas sugriovė ir daugiau mitų. Antai, garbūs žmonės rimtais argumentais grindžia tezę apie Vakarų politikos technokratizaciją, apie tai, kad politikų amatas nyksta, o juos keičia ekspertai, technokratai, profesionalai (Lietuvos atveju). Vakaruose Boriso Johnsono, o Lietuvoje – Aurelijaus Verygos pavyzdys rodo ką kitą: vienas svarbiausių sprendimų priėmėjų valstybėje yra žmogus su labai reflektuotu realybės vaizdiniu, turintis daugiau nei aiškias ideologines pozicijas.

Verygai – toli gražu iki eksperto ar profesionalo. Jis yra politikas, turintis visuomenės raidos viziją ir po truputi žingsniuojantis šio tikslo link. Itin iliustratyviai skamba prieš kelias savaites Verygos ištartas sakinys: „Karantinas reikalingas tam, kad toliau galėtume valdyti situaciją“.

Vienas svarbiausių sprendimų priėmėjų valstybėje yra žmogus su labai reflektuotu realybės vaizdiniu, turintis daugiau nei aiškias ideologines pozicijas.

Nubraukime paskutinį Verygos tezės žodį ir darykime išvadą. Valstybių politikai klasikine politikos suvokimo prasme siekia galios, idant galėtų įgyvendinti savąją gėrio sampartą. Karantinas išryškino šias amžinąsias politinės teorijos maksimas.

Demokratija dar sykį įrodė savo pajėgumų aprėptį. Ji turi tokias pačias galias, kaip ir kiti režimai – ji švelnesnė, teisingesė, bet atėjus dienai X ji puikiausiai konsoliduojasi, pasitelkdama turimus kontrolės instrumentus. Prieš 70 metų, JAV ar Britanijai kariaujant totalinį karą prieš Hitlerį, šios šalys pasiekė nesuvokiamą konsolidacijos ir efektyvumo lygį.

Prieš kelis mėnesius Indija, didžiausia pasaulyje demokratija, sėkmingai izoliavo 1,3 mlrd. žmonių – milžiniška valstybė, su ryškiais kultūriniais skritumais tarp skirtingų valstijų ramiausiai įvykdė šią užduotį.

Galima prieštarauti ir teigti, kad valstybės vaidmuo čia neesminis, o žmonės tiesiog linkę saugotis nuo pavojų. Vis dėlto valstybė turėjo iškomunikuoti šią karantino žinią, grėsmes ir imtis priemonių karantino vykdymui. Visa tai, kaip matyti, netgi 1,3 mlrd. žmonių valstybėje vyksta sklandžiai ir organizuotai. Todėl į šiušlių dėžę taip pat turėtų būti išmesti autoritarizmui linkusių simpatizuoti argumentai, teigiantys, kad demokratija krizinėse situacijose yra neefektyvi, lėta ir nemobili.

Tai, kas pasakyta, tegu bus sutraukta į tris tezes.

Valstybė niekur nedingo, priešingai – ji yra šių dienų alfa ir omega, ji sprendžia, kaip mes gyvensime, ji mūsų pačių saugumo labui gali būti rūsti ir drausti du mėnesius išeiti iš namų, o artėjančios vasaros proga atlaisvinti šiuos ribojimus ir leisti mėgautis saule bei alumi.

Šios valstybės priešakyje yra ne ekspertai ir ne technokratai, o politikai. Jie turi bendrojo gėrio įsivaizdavimą ir jo vedini siekia galios bei priima sprendimus.

Galiausiai demokratija parodė savo pajėgumą prisitaikyti. Pastaraisiais dešimtmečiais demokratijai esant puolamai autoritarinių režimų ir Vakaruose po truputi prarandant savo kreditabilumą, ji šioje situacijoje parodė turimą potencialą. Tai, be abejo, gera žinia.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako