Uždaryti
2020-09-19 09:59:41
2020-08-31 00:00:00
VU TSPMI biblioteka dirba įprastu laiku: 10:00 – 18:00 val.
Lankytojai privalo laikytis visų saugumo rekomendacijų: dėvėti veido kaukes, dezinfekuoti rankas bei išlaikyti saugų atstumą nuo kitų.
2020-09-19 09:59:41
2020-09-02 00:00:00

Visą svarbiausią informaciją apie studijas ir tvarkaraščius rasite COVID 19 polapyje magistrams ir polapyje bakalaurams.

Studentavimas „Zoom“: kolektyvinis pasakojimas apie patirtį

Teksto autoriai yra medijų stebėtojai, VU TSPMI „Politikos ir medijų“ magistrantūros programos magistrantai:

Aleksandra Zviozdkina, Eryk Tatol, Jurgita Tamolytė, Justina Muralytė, Giedrė Razulytė, Greta Giedrytė, Kristina Kybartaitė, Lina Patskočimaitė, Modesta Gaučaitė, Paulius Gumbelevičius, Rūta Petronytė, Rūta Statulevičiūtė-Kaučikienė, Sandra Kindiuk, Solveiga Černiauskaitė

Persijungus į karantino režimą gyvenimas tarsi sustojo, o darbai, mokslai, pramogos ir bendravimas persikėlė į virtualią erdvę. Konferenciniai vaizdo skambučiai ir „Zoom“ platforma tapo neišvengiama karantininės kasdienybės dalimi. Tai verčia šią patirtį perskrosti kritišku žvilgsniu ir apmąstyti, kaip ji, o ne virusas, keičia pasaulį. Ar tai pasaulis, su kurio taisyklėmis sutinkame, ar tas, kuriam norime priešintis? Ar „Zoom“ tik priemonė, ar naujas zoomizmo reiškinys?

Demokratiška platforma?

Visi „Zoom“ pokalbio ar paskaitos dalyviai mato tokį patį ekraną, naudojasi tomis pačiomis funkcijomis (išskyrus pokalbio šeimininką), turi tokias pačias galimybes gauti informacijos. Gyvoje paskaitoje šis santykis yra diferencijuotas – sėdintys (-čios) pirmose auditorijos eilėse turi palankesnes sąlygas gauti informacijos, o galinėse –  gali mėgautis didesniu privatumu. Tad kyla klausimas – kokį galios pasiskirstymą įtvirtina „Zoom“ platforma? Ar galima sakyti, kad tai – demokratiška platforma?

Įprastinėje auditorijos aplinkoje galios pozicija priklausė dėstytojui (-ai), galinčiam (-iai) matyti visus. Virtualioje auditorijoje galia tapo multiplikuota – atrodo, ji priklauso ir stebintiems, ir stebimiems. Tačiau iš tiesų „Zoom“ sukuria galios pusiausvyros iliuziją: dėstytojas (-a) ir virtualioje aplinkoje yra paskaitos vedantysis (-ioji), be to niekada negalime žinoti, kurią poziciją mums paskiria kiti pokalbio dalyviai. Todėl kiekvienam paskaitos dalyviui tenkanti galimybė matyti kitus tik imituoja hierarchijos nebuvimą.

Taip pat tai, ką mes matome, yra iškreipiama – kamera fiksuoja ir persiunčia vaizdus, kurie realybėje yra neįmanomi: esame susodinami vienas šalia kito, nors iš tikrųjų esame savo namuose; visi žiūrime, bet neturime galimybės pagauti kitų žvilgsnių – žiūrėjimas tiesiai į kamerą mūsų žvilgsnį „padalina“ visiems pokalbio dalyviams, bet kartu atima iš žiūrinčiojo galimybę užmegzti akių kontaktą. Kaip Dzigos Vertovo manifeste, kamera eilinį kartą parodo žmogui naują, nepasiekiamą pasaulio vaizdą, kuriame negalioja įprastos visuomenės elgsenos ir estetikos normos. Spoksojimas tampa nebe toks nemandagus, nes nebegali būti atsektas, o sportinės kelnės tampa tinkamos ir poilsiui, ir seminarui, nes lieka nematomos. Bergeriškai tariant, privilegijuota akis nustoja būti vizualaus pasaulio centras.

Susimuliuota ekrano visuomenė

„Zoom“ suartina geografiškai nutolusius asmenis ir padeda karantino išblaškytoms diasporoms palaikyti tapatumą už vienijančios fizinės erdvės ribų. Studentams vaizdas tampa būtinybe, leidžiančia visapusiškai ir kokybiškai dalyvauti virtualiame bendruomenės susiėjime – paskaitoje. Atrodytų, kad žodinė diskusija gali vykti ir be vaizdo, tačiau praktika rodo, jog pokalbio dalyviai nori matyti pašnekovus. Norėdami matyti, mes tampame tiesiogiai priklausomi nuo ekrano.

Ekranas yra agresyvus – jis filtruoja, atmeta, perima, paverčia neegzistuojančiu. Paskaitų metu galima keisti ekrano režimą ir matyti visus paskaitos dalyvius arba tik pasirinktuosius, o panorus – kažkurį iš žiūros lauko pašalinti. Negana to, paskaitoje galima dalyvauti tik savo atvaizdu, tuo metu naršant internete.

„Zoom“ yra ir simuliacija ir simuliakras. Filosofas Jeanas Baudrillardas teigė, kad medijos užkerta kelią tikram bendravimui, o komunikaciją paverčia savo pačios imitacija. Virtuali platforma pakeičia studijų auditoriją ir bando būti tuo, kuo nėra – geresne fizinio universiteto versija, kurioje pagal savo poreikius galime kontroliuoti garsą ir vaizdą.  Taip „Zoom“ paskaitoje tampame simuliakrais: virtualybėje bandome būti gražesni, rodyti save „geruoju“ rakursu, tvarkingajame namų kampe.

Privačios erdvės svetimkūnis

Komunikacijai persikėlus į „Zoom“ platformą, ji į konfrontuojančias pozicijas išstūmė visuomenės viešąją ir individo privačiąją erdves. Jürgeno Habermaso viešoji erdvė – tai vieta, kur laisvai, be institucijų priežiūros piliečiai susitinka pokalbiams, keičiasi idėjomis ir požiūriais. Viešoji erdvė turi būti prieinama kiekvienam, t. y. prieinamumas turi remtis lygybe, autonomija, hierarchijos nebuvimu, kokybe bei taisyklėmis. Komunikacinės sąveikos, vykstančios „Zoom“, iš tiesų primena idealiąją, demokratija pulsuojančią viešąją sferą. Kiekvienas šios viešosios „Zoom“ sferos dalyvis turi progą pasisakyti, būti išgirstas (žinoma, jei visos kitos socialinės ir turtinės galimybės leidžia). Iš esmės instituciškai siejami žmonės gali komunikuoti neprižiūrimi administracijų, nors nukrypti nuo institucijoje propaguojamų standartų ir susitarimų beveik neįmanoma, nes bet koks nuokrypis gali būti lengvai įrašomas ir išplatintas.

„Zoom“ asmeninę erdvę, kurioje jaučiamės laisviausiai, padaro nesaugią: būdami savo privačioje erdvėje paranojiškai imame tikrintis „Zoom“ statusą tam, kad patogiai veiktumėme namų režimu ir jokiu būdu per daug jo neatskleistumėm tiems, kuriems pridera mus matyti pozavimo režime.

Savireprezentacija virtualiuose fasaduose

Viešoji erdvė susitraukė iki kompiuterio ekranų, kuriuos „Zoom“ paverčia Ervingo Goffmano aprašytais regionais – socialinėmis erdvėmis, kurioms galioja skirtingo elgesio normos, reikalaujančios atitinkamų vaidmenų. Juos išpildome tenkindami savo interesus, taip pat norėdami atitikti pasirinktas tapatybes ir jų reprezentacijos standartus.

„Zoom“ programa ekranus paverčia besikeičiančių regionų kaleidoskopu: universitetu, mokykla, darboviete, pasilinksminimo vieta, intymia šeimos erdve ir pan. Virtualūs regionai pasipildo fizinei socialinei erdvei nebūdingomis normomis. Virtualios pertraukos metu išjungiame kameras ir mikrofonus, nors to niekada nedarėme realybėje, t. y. nesislėpėme, nedingdavome. Toks dingimas iš virtualios erdvės staiga mums tampa užkulisiniu regionu, kuriame atsiribojame nuo fasado (virtualaus seminaro), čiustijame savo vaidmenų atributus ir po to vėl grįžtame į „Zoom“ nušviestą sceną, nors iš esmės fizinėje erdvėje beveik nepajudėjome. Taigi riba tarp fasadinio ir užkulisinio regionų beveik pranyksta. Tačiau užkulisių poreikis nepranyksta. Atvirkščiai – mūsų veidams esant po nuolatiniu stebėjimo stiklu, jis tik stiprėja.

Stebintis subjektas = stebimas objektas

„Zoom“ atveria asmenines reprezentacijos erdves ir taip vienu metu įgalina du priešingus žvilgsnio režimus: savireprezentacinį ir vujaristinį. Prieš įjungdami kompiuterio kamerą, aktyvuojame savireprezentacinį režimą, kuriam reikalingą scenografiją ir mizanscenų objektus pasirenkame, o kūnus paruošiame taip, kad ekrano stačiakampyje geriausiai atliktumėme savo socialinį vaidmenį. Pasirinkdami, kaip atskleisime savo reprezentacinę erdvę, veikiame ne tik pagal savireprezentacijos algoritmus, bet ir priešinamės ekrano įgalinamiems vujaristiniams žvilgsniams. Tuo pačiu metu ir save rodome, ir slepiame.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Susipažinau su taisyklėmis

Vujaristinį režimą provokuoja supratimas, kad kiekvienas ekrano stačiakampis ne tik atveria įprastai nematomas kitų asmenines erdves, bet (deja!) nuo mūsų žvilgsnių paslepia ir tai, kas yra įdomiausia, kas galėtų papildyti stebimų pokalbio dalyvių portretus. Vieni kitiems rodome tik tuos scenografinės erdvės fragmentus, kuriuos pateikiame – niekas negali pamatyti daugiau nei leidžia ekranų įrėminti langai į kitų pasaulius. Jau minėtą smalsumo niežulį sukelia žinojimas, kad už ekranų kvadratų yra tikras asmeninis gyvenimas, kurį išduoda mūsų ausis pasiekiantys šeimos narių, augintinių, technikos prietaisų keliami garsai, atsitiktiniai jų pasirodymai ekranuose.

Kompiuterio kamerai iškrėtus pokštą, galime vienu metu atsidurti priešingose galios pozicijose – tampame ir stebinčiais subjektais, ir stebimais objektais. Viena vertus, galime nevaržomai stebėti kitus pokalbio dalyvius, įsibrauti į jų reprezentacijos erdves, kita vertus, savanoriškai atsukdami kamerą į save pačius, ne tik leidžiamės būti stebimi ir tyrinėjami, bet ir patys tampame savo stebėjimo objektais. Esame disciplinuojami ne tik internalizuotų socialinių bendravimo normų, išmokto skaitmeninio etiketo normų ir matomumo, kitų vertinimo, bet ir savo pačių žvilgsnio, kuris iškart pastebi ir pateikia „netinkamo“ elgesio įrodymus. „Zoom“ – virtualus panoptikumas, kuris įgalina nuolatinio stebėjimo režimą ir pokalbio dalyvių savidiscipliną. Michelis Foucault pritartų, kad per naująsias medijas toliau vyksta senasis galios produkavimas, kūnų disciplinavimas ir elgesio dresavimas.

Ekrane kaip kine

Kiną atkartojančiame „Zoom“ žvilgsnio geometriją valdo kiekvienas, kuris tapatina ją su savo paties žvilgsniu. Pirmiausia, naudodamiesi programa, turime paisyti gana griežtų techninių parametrų: įjungti/išjungti garsą, įjungti/išjungti kamerą, pritaikyti apšvietimą, laikytis atitinkamo atstumo nuo kameros, nesimuistyti, kad būtumėme matomi, suplanuotą virtualaus susitikimo laiką likti priešais ekraną – norėdami pakliūti į kadrą turime teisingai atlikti ir operatoriaus darbą.

Žvilgsnio subjektas turi įrankius, kurie leidžia valdyti stebėtojo žvilgsnio geometriją – galime pasirinkti, kaip, kiek, kokiu kampu norime būti matomi. Tam tikra prasme, „Zoom“ suteikia mums galimybes valdyti ir kontroliuoti savo vaizdinį. Ekrano rėmas rodo tik dalį visumos, tarsi sukurdamas objektyvų vaizdą, tačiau neleidžia pamatyti studentų drebančių kojų ir neramių rankų, kurios atskleidžia intensyvias emocijas. Realybėje priešingai – galime matyti visą žmogaus kūną: jo laikyseną, patiriamas emocijas, rodomas reakcijas. Ekranas sukausto ne tik fiziškai, bet suspaudžia rodomą reprezentacijos erdvę į unifikuoto dydžio stačiakampį – priverčia save matyti kaip kalbančios galerijos eksponatą.

Slapta fotosesija

Būdama komunikacijos terpe „Zoom“ platforma įpareigoja ieškoti naujų formų įprastoms socialinėms interakcijoms. Susitikimai ir įvairios praktikos, kuriais palaikomas ryšys, yra adaptuojami prie medijos, kuri įgalina bendrystę. Vienas iš pavyzdžių galėtų būti grupinės nuotraukos: nuo velykinio šeimos stalo iki verslo susitikimo – vienas spustelėjimas ir turime ekrano kopiją (angl. screenshot). Tokiu būdu mes išsaugome įrodymą apie įvykusį ritualą ir, kaip teigia Pierre’as Bourdieu, fotografuodamiesi atliekame socialinį veiksmą – įprasminame save grupėje. Toks ekrano užfiksavimas, kuriuo vėliau pasidaliname viešojoje erdvėje, tampa fotografijos eksponavimo ant namų sienų atitikmeniu. Šiandien fiksuojame ir eksponuojame vaizdus, kurių dauguma realybėje nebūtų užfiksuoti – neatitikdami socialinio elgesio takto jie būtų kontekstualiai nepriimtini arba sudėtingai įgyvendinami paslapčia.

(Ne)laikinumas

Levas Manovichius teigia, kad virtualios erdvės dinamika skiriasi nuo metaerdvės savo (ne)laikinumu. Jis sako, kad virtuali erdvė turi ypatybę saugoti joje pasklidusią informaciją ir taip pažeidžia mūsų teisę būti pamirštiems. Kompiuteryje sukurtas failas yra išsaugomas ir gali būti atkurtas bet kuriuo metu, net jei to nenorime. O realiame seminare nemažai informacijos išlieka tik mūsų atmintyje (ir dažniausiai iki egzamino). Visgi „Zoom“ platformoje duomenys ne visuomet yra išsaugomi – susirašinėjimo istorija dingsta vos tik išjungiamas paskaitos skambutis (nebent užsiėmimą inicijavęs (-usi) dėstytojas (-a) nustato kitaip). Tik ar dingsta visiems?

Priklausomai nuo žaidimo taisykles nustatančio pokalbio iniciatoriaus, „Zoom“ platformoje dalijantis informacija, atrodo, galima nesunkiai įgyvendinti teisę būti pamirštiems, nes informacija gali tiesiog dingti, išnykti. Ir tiesioginiams adresatams tapti nebeprieinama. Tačiau vis atliekami tyrimai rodo, kad trečiosios šalys visgi gali pasinaudoti mūsų skaitmeniniais dubleriais.

Pasipriešinimo „Zoom“ būdai

Skirtingi „Zoom“ vaizdo formatai, „galerijos vaizdas“ ir „kalbančiojo vaizdas“, įgalina Martino Jay’aus išskirtus galios žvilgsnio režimus, kuriuos kitiems to nežinant, lyg nematomi dronų operatoriai, galime keisti. Pasirinkę galerijos vaizdą, į virtualioje erdvėje tvarkingai išdėstytus kitų pokalbio dalyvių atvaizdus galime pažvelgti iš objektyvaus „dieviškosios perspektyvos“ žiūros taško. „Kalbančiojo vaizdas“ įgalina smalsų neikoniškąjį žvilgsnį – išdidintą veidą galime stebėti ir tyrinėti detaliau. Smagu taip žvelgti į kitus, bet ar patys galime kaip nors tam pasipriešinti?

Galime pabandyti:

1) išderinti matymo režimą. Negalėdami kontroliuoti to, kaip esame stebimi, galime nuspręsti tai, kaip norime save rodyti. Stebinčio žvilgsnio sistemą gali išderinti skaitmeninio etiketo nesilaikymas: neutralios fizinės erdvės pakeitimas į asmeninių daiktų kupiną erdvę, savęs transliavimas itin stambiu planu arba priešingai – itin nutolus nuo kameros, kontrastingo apšvietimo sureguliavimas, buvimas triukšmingoje erdvėje ir panašiai;

2) apgręžti stebintįjį žvilgsnį. Žvelgdami tiesiai į kompiuterio kameros akį galėtume pažvelgti tiesiai į mus stebinčių kolegų avatarų akis, tačiau patys šių akių niekada nepamatytume. Jei stebi, bet nematai, ką stebi – ar vis dar stebi?

3) paneigti patį stebėjimo režimą. Tai galime padaryti tiesiog leisdami save stebėti, atvirai rodydami tai, ką šiaip jau stengiamės paslėpti nuo stebinčios kameros žvilgsnio.

Perspausdinta iš bernardinai.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako