Uždaryti
2021-09-26 18:10:19
2021-09-09 00:00:00

Naujuosius mokslo metus pasitinkame su atnaujintais rašto darbų metodiniais nurodymais. Juos galite rasti čia!

Ramūnas Vilpišauskas: Imigracija tęsis ir po šios krizės, metas tam ruoštis

Nors šiuo metu Lietuvos institucijų prioritetas yra Baltarusijos vadovybės sukeltos migracijos krizės suvaldymas, krizė atskleidė poreikį įsivertinti šalies migracijos politiką bei praktinį jos įgyvendinimą. Tikėtina, kad dėl ekonominio išsivystymo skirtumų ir karinių konfliktų pasaulyje bei su klimato kaita siejamų gamtos reiškinių pasaulinė migracija iš Pietų į Šiaurę išliks reikšminga ir net stiprės. Jei Lietuvos ekonomika ateityje augs taip pat sparčiai, kaip nuo įstojimo į ES, ji iš potencialios tranzito valstybės taps vis patrauklesne vieta gyventi.

Šiuo metu vykstanti nelegalios migracijos krizė atskleidė Lietuvos institucijų nepasirengimą tokio pobūdžio krizių valdymui. Stringa institucijų bendradarbiavimas tiek centrinės valdžios lygiu, tiek ir tarp jo bei savivaldos, dviprasmiška komunikacija apsunkina galimybes greitai reaguoti ir turėti vietos bendruomenių palaikymą, trūksta išteklių ir ekspertizės, nagrinėjant prieglobsčio prašymus bei kontroliuojant judėjimą per Lietuvos (ir ES išorinę) sieną.

Be to, tiek Lietuvos viduje, tiek už jos sienų yra norinčių išnaudoti minėtus trūkumus savo (geo)politiniais tikslais ir jų aktyvumas tik intensyvės.

Reikia dar kartą pabrėžti, kad šios krizės ištakos sietinos su Baltarusijos vadovybės bandymu išnaudoti geografiją ir organizuotus migracijos srautus, nukreipiant juos į Lietuvą.

Šitaip siekiama kelti socialines ir politines įtampas Lietuvoje, kad mūsų šalis pakeistų savo politiką, remiančią demokratinių rinkimų Baltarusijoje siekiančius aktyvistus ir aktyviai palaikančią ES sankcijas prieš represijas vykdantį Baltarusijos režimą. Nelegali migracija šioje situacijoje išnaudojama kaip spaudimo priemonė Lietuvos vyriausybės ir valstybės atžvilgiu.

Vyriausybė pagrįstai siekia ES institucijų ir valstybių narių paramos tiek tvarkantis su nelegaliai Lietuvos sieną perėjusiais migrantais, tiek kalbantis su jų kilmės bei tranzito šalimis. Nors ir pavėluota, bet sveikintina prezidento Gitano Nausėdos iniciatyva telkti parlamentinių partijų sutarimą dėl to, kaip toliau valdyti šią krizę, įvertinant platesnį geopolitinį kontekstą ir Lietuvos užsienio politikos prioritetus.

Šiuo metu dėmesys koncentruojamas į trumpalaikius operatyvinius krizės valdymo veiksmus. Ir tai yra suprantama, nes taip sparčiai augant nelegalių migrantų skaičiams tampa sudėtinga atlikti įprastomis sąlygomis numatytus veiksmus – juos apgyvendinti ir teikti būtinas paslaugas, nagrinėti prieglobsčio prašymus ir pan. Migracijos krizės suvaldymas taps pirmu svarbiu išmėginimu šios sudėties Vyriausybės išlikimui, turbūt rimtesniu už pandemijos suvaldymą.

Tačiau šios krizės pamokos – jei jos bus išmoktos, t. y. įvertintos ne per esamos politinės konjunktūros, bet nacionalinių interesų prizmę – bus svarbios ir galvojant apie tolimesnę Lietuvos ateitį. Ir šios pamokos svarbios ne tik stiprinant Lietuvos institucijų ir visuomenės atsparumą naujiems nenumatytiems reikšmingiems įvykiams, bet ir tų išorinių įvykių poveikiui migracijos srautams pasaulyje.

Migraciją analizuojantys analitikai paprastai išskiria dvi migraciją pasaulyje veikiančių veiksnių grupes. Pirmieji vadinami stūmimo veiksniais, kurie motyvuoja gyventojus palikti savo kilmės valstybes ir ieškoti prieglobsčio ar geresnio gyvenimo kitose pasaulio šalyse. Tarp tokių paprastai minimi kariniai konfliktai, pilietiniai karai, represijos prieš atskiras etnines, religines ar kitokias grupes, žmonių netenkinančios ekonominės ir socialinės sąlygos, gamtinės katastrofos ir panašūs veiksniai.

Antroji grupė yra traukos veiksniai – politinis stabilumas, įstatymo viršenybė ir pagarba žmogaus teisėms, saugumas, ekonominė ir socialinė gerovė tose šalyse, kurios gali motyvuoti apsisprendusius palikti kilmės šalį vykti būtent į tokias patrauklias šalis. Be to, reikšmingą įtaką turi ir jau egzistuojančios emigravusių diasporos migrantus priimančiose šalyse, ypač giminystės ryšiai su jau emigravusiais ir prieglobstį bei darbą susiradusiais tautiečiais. Svarbi ir technologinė pažanga, lengvinanti informacijos sklaidą internetu bei žmonių judėjimą.

Tad minėtų veiksnių kombinacija paprastai ir lemia migracijos srautus pasaulyje. Migraciją vertinančių institucijų duomenimis, 2019 m. ne savo kilmės šalyje gyvenančių migrantų skaičius sudarė apie 272 milijonus gyventojų. Arba 3,5 proc. visų pasaulio gyventojų ir buvo smarkiai didesnis bei prieš dvidešimt metų (2000 m. jis siekė 173 milijonus).

Nors reikšminga dalis migruojančių juda tarp to paties regiono (dažnai kaimyninių) valstybių, tačiau dėl karinių konfliktų, ekonominės gerovės skirtumų ir kitų stūmimo ir traukos veiksnių vyksta ir migracija iš Afrikos, Vidurio Rytų, Azijos į ES bei Šiaurės Amerikos šalis. Kaip matėme 2015 m., tokią migraciją į ES iš Sirijos sustiprino paaštrėjusios kovos šioje šalyje, įsikišus tokioms išorės veikėjoms kaip Rusija, o tokioms šalims kaip Turkija išnaudojant ir savo kaip svarbios tranzito valstybės vaidmenį. Panašiai dabar elgiasi ir Baltarusija. Beje, Amerikos ir jos sąjungininkių pasitraukimas iš Afganistano gali dar sustiprinti spaudimą migrantams iš šios šalies judėti į ES.

Stiprėjant priešpriešai tarp demokratinių ir autoritarinių valstybių pasaulyje, organizuoti nelegalios migracijos srautai gali tapti dar svarbesne spaudimo kitoms valstybėms priemone. Tačiau ir kiti stūmimo bei traukos veiksniai, tikėtina, didins nelegalios ir legalios migracijos srautus pasaulyje. Vidutinis pajamų lygis turtingose ir skurdžiose pasaulio šalyse skiriasi maždaug 70 kartų, o pandemija jį gali dar labiau padidinti. Skurdžiose šalyse gimstamumas daug didesnis nei turtingose. Su klimato kaita siejami ekstremalūs gamtiniai reiškiniai neigiamai gali labiausiai paveikti skurdžiąsias Pietų šalis.

Iki šiol Lietuvoje daugiausia dėmesio susilaukdavo emigracijos keliami iššūkiai, susiję iš esmės su geresnio gyvenimo ieškančių Lietuvos piliečių judėjimu į turtingesnes ES (ar kitas Vakarų) šalis. Lietuvoje augant pajamoms emigracija pastaraisiais metais pradėjo mažėti bei išaugo sugrįžtančių skaičius. Jei tokia Lietuvos augimo tendencija išliks, o būtent Lietuvos ekonomikos kol kas geriausiai atlaikė pandemijos sukeltą krizę, ilgainiui ji taps vis patrauklesne vieta gyventi ir skurdesnių Rytų kaimynių ar kitų pasaulio regionų šalių gyventojams.

Tad diskutuojant apie Lietuvą artimiausiais dešimtmečiais (iki 2050-tųjų) reikia apgalvoti ateities migracijos politiką, kuri įvertintų ir Lietuvos demografinę bei darbo rinkos padėtį, ir tolesnio augimo iššūkius, ir potencialias rizikas bei iššūkius, susijusius su skirtingų kultūrų sugyvenimu, gerovės valstybės institucijomis bei nacionaliniu saugumu. Imigracija siejama su ekonomine ir kitokia nauda priimančiai valstybei, tačiau kaip rodo Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš ES, sparčiai išaugę imigracijos srautai gali sukelti socialines įtampas, kurias išnaudoti norinčių veikėjų šalies viduje ir išorėje atsiras.

Perspausdinta iš 15min.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.