Ramūnas Vilpišauskas apie Maskvos šantažą dėl dujų: ilgalaike prasme, labiau ekonomiškai nukentės pati Rusija

Rusija stabdo dujų tiekimą į Lenkiją ir Bulgariją. Ar ilgai Vladimiro Putino Rusija šantažuos Europą? Anot Ramūno Vilpišausko, kaip bebūtų, žiūrint į ilgalaikę perspektyvą, tokiu spaudimu Maskva tik pagreitins Europos Sąjungos valstybių atsisiejimą nuo energetinių išteklių importo iš Rusijos ir ilgalaikėje perspektyvoje tai bus žalingiau pačiai Rusijai.

„Dienos temoje“ – pokalbis su užsienio reikalų viceministru Mantu Adomėnu ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriumi Ramūnu Vilpišausku.

– Pone Vilpišauskai, kokią žinią mums bando siųsti Rusija?

R. Vilpišauskas: Manau, kad tai tiesiog spaudimas išnaudojant formalų pretekstą, tai yra siejant su prieš kelias savaites iškeltu reikalavimu, kad už energetikos išteklius, konkrečiai gamtines dujas, iš Rusijos perkančios Europos Sąjungos šalys atsiskaitytų rubliais. Bet iš tiesų tai, kaip sakiau, spaudimas Lenkijai, kuri yra viena iš aktyviausių Ukrainos rėmėjų šiame Rusijos pradėtame kare su Ukraina. Kartu turbūt norima siųsti signalą ir kitoms Europos Sąjungos šalims, ypač tokioms kaip Bulgarija, kurios dar labiau negu Lenkija yra priklausomos nuo gamtinių dujų tiekimo iš Rusijos ir kurioms gali būti sudėtinga ir brangu greitai rasti alternatyvų rusiškoms dujoms. Be to, dar atkreipčiau dėmesį į tai, kad kaip tik šiomis dienomis Lenkijos Vyriausybė paskelbė papildomą kelių dešimčių Rusijos pareigūnų ir vadinamųjų oligarchų sąrašą, kuriems pritaikytos personalinės sankcijos. Tad tai gali būti ir reakcija į tai, bet manau, kad ne tiktai. Reikia žiūrėti platesnį kontekstą ir į tai, kokį vaidmenį Lenkija atlieka Europos Sąjungai reaguojant į Rusijos pradėtą karą.

– Jūsų akimis, kokios kitos šalys gali būti eilėje?

R. Vilpišauskas: Manau, kad tai nebus Vokietija. Tai nebus tos šalys, kurios perka reikšmingus gamtinių dujų kiekius iš Rusijos, nes tada ir pačiai Rusijai finansiniai nuostoliai būtų reikšmingi. Be to, kaip paprastai, Rusija siekia skaldyti Europos Sąjungos valstybes, galbūt, beje, šiuo sprendimu siekiama skaldyti ir Lenkijos politikus, nes Lenkijos viduje jau kurį laiką vyksta diskusija tarp valdančiųjų ir opozicijos, ar tie valdančiųjų raginimai kitoms Europos Sąjungos šalims, ypač Vokietijai, iš tiesų yra nuoseklūs, įvertinant, kad pati Lenkija dar neatsisakė daugelio gamtinių išteklių importo iš Rusijos ir tik planuoja tai padaryti ateityje, metų pabaigoje ir panašiai. Tad manau, kad tikslas yra sukelti sąmyšį ir įkalti daugiau pleištų matant ir dabar sudėtingą derybų dėl šeštojo sankcijų paketo procesą tarp Europos Sąjungos šalių. Nors kol kas šios diskusijos apima tik naftą, ne gamtines dujas.

– Pone Adomėnai, jūs tiesiai šviesiai pasakėte, kad tai energetinis šantažas. Tačiau ar jus nustebino, ar ne to reikėjo laukti iš Rusijos?

M. Adomėnas: Be abejo, nenustebino. Nustebino šalių pasirinkimas. Bet aš matyčiau čia kelis sluoksnius. Sutinku su profesoriumi, kad tai yra bandymas Europos Sąjungos viduje sukelti sąmyšį ir susiskaldymą. Pirmiausia, kodėl tos valstybės? Lenkija, akivaizdu, tai yra turbūt pagrindinė Ukrainos rėmėja, ten yra centras logistikos, karinei, humanitarinei, ekonominei paramai. Bet Bulgarija šiuo atveju yra ta šalis, kurią Rusija gali tikėtis paveikti, nes valdančioje koalicijoje yra prorusiškos jėgos, kurios jau kelia klausimus dėl karinės paramos ir klibina tos koalicijos laivą. Tai vienas sluoksnis.

Kitas, be abejo, šeštas sankcijų paketas, kur jau iš principo sutarta dėl naftos embargo ar bent jau sankcijoms naftai iš Europos Sąjungos pusės. Ir tuo būdu, man atrodo, Rusija bando siųsti gąsdinantį, skaldantį signalą, kad jeigu bus priimtas sankcijų paketas, galime užsukti dujų kranelį. Čia yra tam tikra sudėtinga lygtis, nes, viena vertus, dujų atsisakyti Europos valstybėms yra žymiai sunkiau. Naftą galima per trumpesnį laiką pakeisti iš kitų šaltinių atvežamais naftos produktais. Tačiau pajamos Rusijoje yra žymiai didesnės iš naftos ir baimė dėl naftos yra daug didesnė. Taigi signalizuodami, kad mes užsuksime resursą, kurio jūs negalite pakeisti, jeigu bus priimtos sankcijos naftai, Rusija tikisi sustabdyti Europos Sąjungos šeštą sankcijų paketą.

Ir čia vienintelis atsakymas – Europos Sąjunga turi labai ryžtingai judėti ir padėti toms valstybėms. Lenkija turi tam tikrą planą, kaip pakeisti Rusijos dujas į ateinančias iš kitų šaltinių. Graikija pasiryžusi padėti Bulgarijai. Ir aš manau, kad signalas turėtų būti labai aiškus, kad bendrom jėgom Europa padės išspręsti tas problemas ir jokiu būdu nesustoti prie sankcijų, nes Rusija siekia iš tiesų sustabdyti dabar kol kas labai vieningai, solidariai judantį traukinį. Mokėjimas rubliais irgi gali būti spaudimo šalutinė tema. Ji nėra tiek svarbi, nes tokios šalys kaip Vengrija indikavo savo pasiryžimą mokėti už energetinius išteklius rubliais. Europos pozicija turėtų būti, kad taip neturėtų būti daroma.

– Pone Adomėnai, kalbame, kad Europos Sąjungos atsakas turi būti vieningas. Iš tiesų Europos Sąjunga deklaruoja, kad pasiruošusi rusiškų dujų tiekimo į bloko valstybes sustabdymui, tačiau ar tikrai pasiruošusi? Dabar artėja vasara, nėra baisus metas ir Europa gali jaustis drąsesnė. Tačiau po vasaros ateis ruduo, žiema, ir kas bus tada?

M. Adomėnas: Tai būtent tą vasarą reikia išnaudoti alternatyviems tiekimo keliams surasti ir parengti, užsitikrinti kontraktus, užsitikrinti, kad vamzdynai veiktų tie, kurie dabar yra, ir kad stovėtų suskystintų dujų terminalai tiek, kiek įmanoma dabar greitu metu. Kitaip tariant, tam ir turime laiko. Bet, kaip minėjau, dujos yra sudėtingesnis klausimas techniškai atsijungti. Naftą galima atsijungti daug greičiau, ir tai būtų skausmingesnis dūris Rusijos ekonomikai. Ir būtent to bijodama, ji gąsdina tuo resursu, nuo kurio atsijungti yra sunkiau.

– Profesoriau, jūsų akimis, kiek Europa pasiruošusi atsisakyti rusiškų dujų ir kam tai būtų didesnis nuostolis? Ar Europai, kuri iki šiol pirko dujas ir sėdėjo, kaip sakoma, ant rusiškos adatos, ar pačiai Rusijai, kuri iš to pelnosi ir gauna milijardus, kuriuos vėliau gali investuoti į karą?

R. Vilpišauskas: Pasiruošimo lygis priklauso nuo konkrečios Europos Sąjungos šalies. Vokietija, Austrija, Italija, Vengrija turbūt yra mažiau pasiruošusios, kiek galima spręsti iš importo struktūros, bet ir galimybių diversifikuoti to, ką sako jų politikai, verslo atstovai. Nors matyti, kad jau kurį laiką nuo karo pradžios paieškos vyksta labai intensyviai. Tiek Vokietijos ministrai, tiek Italijos, pavyzdžiui, derasi ir su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Apskritai kovo mėnesį buvo sutarta tarp Europos Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų, kad Amerika ieškos galimybių didinti suskystintų gamtinių dujų eksportą į Europos Sąjungą, bet to neužtenka. Sakykim, Italijos vyriausybė kalbasi su Alžyru, kalbamasi ir su Kataru, Azerbaidžanu, kitomis šalimis. Pats infrastruktūros parengimas užima laiko. Jeigu mes kalbam apie Lenkiją, tai Lenkija, kaip žinote, turi jau veikiantį suskystintų gamtinių dujų terminalą. Tiesa, jo pajėgumo irgi neužtenka visai Lenkijai aprūpinti, bet, kiek žinau, jau rudenį turėtų būti pasirengta pradėti eksploatuoti dujotiekį, kuris leistų į Lenkiją importuoti gamtines dujas iš Norvegijos. Sakyčiau, kad Lenkija, irgi kalbant apie rudenį, žiemą, turėtų jau būti geriau tam pasiruošusi.

Žiūrint strategiškai, sakyčiau, kad toks Rusijos padidintas spaudimas trumpalaike prasme gali sukelti kainas Europos rinkoje, ir tą mes matome jau šiandien po žinių apie gamtinių dujų tiekimo Lenkijai ir Bulgarijai nutraukimą. Bet žiūrint į ilgalaikę perspektyvą manau, kad tokiu spaudimu Rusija tik pagreitins Europos Sąjungos valstybių atsisiejimą nuo energetinių išteklių importo iš Rusijos ir ilgalaikėje perspektyvoje tai bus žalingiau Rusijai. Nes Europos Sąjunga, kaip gamtinių išteklių ir energetinių išteklių pirkėja, Rusijai yra daug svarbesnė, negu kad Rusija Europos Sąjungai kaip tokių išteklių tiekėja. Čia tarpusavio priklausomybė nėra simetriška ir ilgalaike prasme, manau, labiau ekonomiškai nukentės Rusija.

– Pone Adomėnai, ar Europa pasiruošusi mokėti daugiau už energetinę nepriklausomybę? Ką ir profesorius prognozuoja – kaina kyla ir dar kils.

M. Adomėnas: Šiuo atveju mes turime matyti, kas už tuos pinigus perkama. Būtent būti laisviems nuo šantažo. Rusija labai aiškiai parodė, kad energetinius resursus ji naudoja kaip politinio spaudimo priemonę ir tą rodo vis atviriau, ir pradeda tam tikrą desperaciją. Tai, be abejo, svarbus argumentas, kad, taip, dabar reikia pasiryžti daugiau mokėti už resursus, bet tam, kad ateityje būtų galima rinktis ir netapti priklausomiems nuo tos adatos. Man atrodo, suvokimas yra aiškus ir yra tik laiko klausimas, kurio reikia atsiskirti nuo resursų. Bet svarbiausias sprendimas – nebebūti priklausomiems nuo Rusijos energetinių resursų – Europos politikų jau yra priimtas. Dabar skiriasi tik modeliai ir grafikas, kaip tą padaryti. Kai kurios šalys, kaip Danija, pavyzdžiui, naudojasi proga pereiti prie kuo didesnio žaliosios atsinaujinančios energetikos komponento savo srityse, kitos ieško dujų tiekimo iš Šiaurės Afrikos, iš Alžyro. Bet visos ieško sprendimų. Dabar reikia tik grafikus suderinti tarpusavyje, tą iš tiesų Europos Sąjungos institucijos ir bando padaryti.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.