Uždaryti
2020-10-27 16:34:48
2020-09-02 00:00:00

Visą svarbiausią informaciją apie studijas ir tvarkaraščius rasite COVID 19 polapyje magistrams ir polapyje bakalaurams.

Raimundas Lopata. Kas svarbiau – tarnystė dvarui dėl konferencijos ar garbė?

Lietuvos Respublikos Prezidentūroje rugsėjo 24 d. rengiamas Lietuvos, Baltarusijos, Lenkijos ir Ukrainos forumas „Liublino ketvertas: idėja ir tikrovė“. Sveikintina ir laiku atsiradusi Lietuvos intelektualų iniciatyva. Tačiau rengėjams sąlygas, kas gali ar negali moderuoti vieną ar kitą diskusijų dalį, diktuoja prezidentūra.

 

Kritiškai prezidento politikos atžvilgiu nusiteikę žurnalistai ir signatarai, diskusijų vesti, todėl ir dalyvauti forume, negali. Prezidentas, matyt, nori surinkti dalyvius, kurie liaupsintų menamą jo lyderystę Baltarusijos klausimu.

Šiaip jau toks prezidentūros elgesys yra gana skandalingas ir forumo organizatoriai galėtų, pavyzdžiui, diskusijas surengti Vilniaus universitete, kuriame nekiltų klausimų, kas čia vertas vesti diskusijas, o kas ne.

Kitu atveju, protestuojant prieš akivaizdžią cenzūrą ir solidarizuojantis su „atmestaisiais“, save gerbiantiems intelektualams nederėtų dalyvauti tokiame renginyje. Tie kas dalyvaus, de facto parems prezidentūros pastangas skirstyti intelektualus ir žurnalistus į dvaro tarnus ir nepageidaujamus.

Šiame kontekste vertėtų padiskutuoti ir apie mūsų valdžios požiūrį tiek į įvykius Baltarusijoje, tiek į Astravo problemą. Ar tikrai Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda ir vyriausybė rūpinasi šiais valstybei svarbiais klausimais? Panašu, kad dėl rūpesčio kuriama iliuzija, o kartais ¬– ir melas.

Visai neseniai buvo suimta Marija Kolesnikova, viena iš trijų garsių Baltarusios moterų, metusių iššūkį Aliaksandrui Lukašenkai. Iškart Lietuva, tęsdama savąją sankcijų A. Lukašenkai ir jo pareigūnams politiką, turėjo reaguoti ir tą sąrašą praplėsti. Jau buvo galima jį praplėsti ir teisėjais, kurie tiesiogiai patarnauja režimui, nepriimdami skundų dėl smurto, sulaikymų ir įkalinimų.

M. Kolesnikova, sugebėjusi nepasiduoti išvežimui iš šalies ir puikiai suvokusi, kad toks pasipriešinimas – tiesus kelias į kalėjimą, negali būti tiesiog palikta A. Lukašenkos valiai. O kiek dar tų politinių kalinių, dėl kurių žadėjo grumtis G. Nausėda ne tik vienašališkai, bet ir daugiašališkai. Bet tos lyderystės nesimato. Kur žadėtas prezidento G. Nausėdos rūpestis politiniais kaliniais? Tiek Lietuva, tiek ES kaip visuma lieka atsakinga už nieko nedarymą.

Karštai Lietuvoje kalbėta ir apie rūpestį baltarusiais, priverstiems palikti Baltarusią. Taip, priėmėme išrinktąją lyderę Sviatlaną Cichanouskają. Suteikėme jai apsaugą, tačiau normalių sąlygų dirbti jos atvykstančiai komandai iki šiol negebėjome paruošti.

O kiek kitų baltarusių, atblokštų į Lietuvą dėl politinių priežasčių, sulaukia pagalbos? Kad gyventų, jie turi atsidaryti bent banko sąskaitą. O tai yra neįmanoma misija šiandien jiems Lietuvoje. Vyriausybė galėtų padėti, bet nepadeda.

Kol mes kalbomis aukštinome savo rūpestį baltarusiais ir, pavyzdžiui, skelbėme, kad jau tikrai surasime vietos baltarusių IT specialistams, Latvija jau juos pasiėmė. Nes rūpinosi kiekvienu.

Apgailėtinai liūdnai ir Prezidentas, ir vyriausybė atrodo ir dar viename santykių su Minsko režimo bare – antiastraviniame fronte.

Latvijos pusei paviešinus prekybos su trečiosiomis šalimis metodiką, iki šiol skandalingai slepiamą pas mus, ima aiškėti, kad šis visų pusių suderintas susitarimas, kaip ir reikėjo tikėtis, neatitinka Lietuvos interesų. Naujausiame susitarime net neužsimenama apie labai svarbią ir principinę politinę deklaraciją, įpareigojančią latvius nepirkti Astravo elektros. Akivaizdu, kad Lietuvai nebus galima įgyvendinti antiastravinių įstatymų, o tai sunkus kaltinimas Prezidentui ir jo sudarytai vyriausybei.

Šios trišalės metodikos, akivaizdžiai paminančios Lietuvos nacionalinius interesus pasirašymas, daro minėtą susitarimą dėl bendros Baltijos šalių elektros importo iš trečiųjų šalių principų ir metodikos nepriimtinu Lietuvai.

Konservatorių ir liberalų pareiškimai apie tai, kad Lietuvai būtina ir toliau laikytis šiuo metu galiojančios prekybos elektra su trečiosiomis šalimis metodikos, kad Lietuvos derybininkų pusė iki šiol nepaviešino šios metodikos, kad derybų dėl metodikos su latviais ir estais eiga parodė, jog Lietuvą atstovaujantis Energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas nesugebėjo apginti Lietuvos Respublikos interesų ir turi būti atšauktas kaip derybininkas, iki šiol nesulaukė jokio atsako.

Gal vėl Prezidentui adresuotas kreipimasis šiais klausimas nukeliavo į Vyriausybės kanceliariją? Nors prezidentas vos prieš kelias dienas ypač pabrėžė, kad už Lietuvos Respublikos užsienio politiką atsakingas yra jis.

Prezidentui G. Nausėdai ne kartą buvo sakyta, kad žmogus vieną kartą „atvežęs“ Lietuvai „maišiagalą – 2“, nebegali apginti nacionalinių šalies interesų. Ir todėl iš karto reikėjo jį atšaukti iš derybininkų . Tačiau Prezidentas demonstratyviai saugojo Ž. Vaičiūną ir netgi buvo jį paskyręs laikinuoju premjeru.

Dabar prezidentūra atsidūrė didžiulėje dilemoje. Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos pirmininkė Inga Žilienė nerodo jokio savarankiško valstybinio mąstymo. Jei prezidentas G. Nausėda leis patvirtinti latvių padiktuotą metodiką, jis patvirtins antro Astravo AE bloko statybos finansavimą. Tada ir vėl prisiminsime, kad vyriausybė ir Prezidentas taip ir nepasiekė bendros pozicijos su ES dėl Astravo AE elektros nepirkimo, nesugebėjo ES branduolinės saugos institucijoms įrodyti, kaip pavojinga Astravo AE paleisti be reikalingo rezervo.

Prezidentūra yra per daug priklausoma nuo su BRELL susietų energetikų nuomonės, kurią retransliuoja arba nebegali pasipriešinti patarėjai Asta Skaisgirytė ir Jaroslavas Neverovičius.

Todėl belieka desperatiškos priemonės kritikus bausti, nors neįsileidžiant jų į prezidentūrą. Liūdnai juokinga.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako