2022-05-27 07:00:46
2022-03-21 22:00:00

Prenumeruok VU TSPMI naujienlaiškį būsimiems(-oms) studentams(-ėms) – čia!

2022-05-27 07:00:46
2022-05-18 21:00:00

Paskelbtas VU TSPMI magistro ir politikos mokslų bakalauro baigiamųjų darbų gynimo tvarkaraštis.  Jį galite rasti čia.

2022-05-27 07:00:46
2022-05-16 21:00:00

Paskelbti pavasario semestro egzaminų tvarkaraščiai. Juos rasite čia.

Projekto „Tradicijos tąsa ar išradimas? Lietuvių imigrantų religinio ir tautinio tapatumų praktikos Norvegijoje“ rezultatų apžvalga

Projekto „Tradicijos tąsa ar išradimas? Lietuvių imigrantų religinio ir tautinio tapatumų praktikos Norvegijoje“ rezultatų apžvalga

Pradėdama projekto „Tradicijos tąsa ar išradimas? Lietuvių imigrantų religinio ir tautinio tapatumų praktikos Norvegijoje“ norėjau suprasti kaip lietuvių migrantų Norvegijoje katalikybės praktikos sąveikauja su jų tautine savivoka, formuoja jų ryšį su Norvegija bei Lietuva. Empirinė medžiaga gauta interviu – tiek su pasauliečiais, tiek dvasininkais informantais – bei stebėjimų sielovados lietuvių kalba renginiuose Norvegijoje metu leido parašyti du straipsnius šia tematika.

Apmąstant tyrimo dalyvių santykį su Norvegija, mane nustebimo du dalykai. Pirma, tai kaip informantai apibūdina savo gyvenimą Norvegijoje bei savo kaip katalikų patirtį šioje šalyje sunku griežtai apibrėžti saviizoliacijos, asimiliacijos ar daugiakultūriškumo sąvokomis. Nors pasauliečiai informantai retai įvardijo Katalikų Bažnyčią kaip vieną iš būdų integruotis ar asimiliuotis į  Norvegijos visuomenę, katalikybės lietuvių kalba praktikavimas jiems nebuvo būdas užsidaryti lietuviškame „burbule“. Lietuvių katalikiškumas protestantiškoje ir tuo pačiu itin sekuliarioje Norvegijoje informantų tarpe taip pat nebuvo apibrėžiamas kaip daugiakultūriškumo išraiška. Nei vienas iš tyrimo dalyvių nemanė, jog lietuviams ar katalikams reikia atskiro pripažinimo bei paramos Norvegijoje. Vietoje šių trijų socialinės adaptacijos modelių tarp informantų gaji transnacionalinė perspektyva – katalikybės puoselėjimas siekiant palaikyti ryšį su Lietuva, o ne su norvegais ar kitais lietuviais Norvegijoje.

Antra, lietuvių migracijos tyrimuose daugiausia dėmesio skiriama religijos vaidmeniui palaikant lietuvių tautinę tapatybę. Tačiau mano tyrimo metu išryškėjo atvirkštinės priklausomybės svarba – tautinio identiteto gebėjimas palaikyti religinį tapatumą. Anot informantų, didžiausias iššūkis katalikiškai tapatybei Norvegijos kontekste yra ne religinė diskriminacija, o sekuliarizmas. Tokiomis aplinkybėmis tyrimo dalyviai lietuviško tautinio tapatumo išlaikymą vertina kaip būtiną savo religinės tapatybės stiprinimo sąlygą.

Straipsnyje, skirtame informantų santykiui su Lietuva aptarti, aš gilinausi į tai, kas man iš pradžių atrodė kaip prieštaravimas. Daugelis tyrimo dalyvių dalyvauja religinėje bendruomeninėje veikloje, bet per interviu teigia nematantys savęs kaip bendruomenės. Nors jie dažnai palankiai ar net idealizuojančiai vertino bendruomeniškumo jausmą, tačiau patys išreiškė motyvacijos stoką aktyviai tuo rūpintis. Kaip suprasti tokį buvimą „vienam kartu“? Mano siūloma interpretacija yra ta, kad informantų transnacionalinė pasaulėžiūra, įgalinta Katalikų Bažnyčios bei sąveikaudama su iš Lietuvos „atsivežtais“ religijos ir tautiškumo praktikų įpročiais, paverčia bendrystės su kitais Norvegijos lietuviais puoselėjimą antraeiliu ar net nereikalingu dalyku. Didelės emigracijos iš Lietuvos kontekste toks tamprus lietuvių katalikų Norvegijoje ryšys su Lietuva yra gan optimistiškas ženklas. Kita vertus, kyla klausimas, kokios šio ryšio išlaikymo galimybės atsiveria dabartinių migrantų vaikams ar net vėlesnėms kartoms, šlubuojant migrantų diasporinei savivokai?

Projektas finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis pagal priemonės Nr. 09.3.3.-LMT-K-712 veiklą „Mokslininkų kvalifikacijos tobulinimas vykdant individualius „Horizontas 2020“ MTEP projektus“