2022-05-27 05:16:10
2022-03-21 22:00:00

Prenumeruok VU TSPMI naujienlaiškį būsimiems(-oms) studentams(-ėms) – čia!

2022-05-27 05:16:10
2022-05-18 21:00:00

Paskelbtas VU TSPMI magistro ir politikos mokslų bakalauro baigiamųjų darbų gynimo tvarkaraštis.  Jį galite rasti čia.

2022-05-27 05:16:10
2022-05-16 21:00:00

Paskelbti pavasario semestro egzaminų tvarkaraščiai. Juos rasite čia.

Politologas V. Jurkonis: reikia daryti skirtį tarp Baltarusijos režimo ir jos žmonių

Politologas V. Jurkonis: reikia daryti skirtį tarp Baltarusijos režimo ir jos žmonių

Lukašenkos režimas visu pajėgumu įsitraukė į Ukrainos puolimą. Baltarusijos vaidmuo kare ir šios šalies suverenumo perspektyvos – itin svarbūs veiksniai bendroje geopolitinėje situacijoje. Kita vertus, pačių baltarusių kova už laisvę viešojoje erdvėje pastaruoju metu atsidūrė antrame plane. Apie Baltarusijos pilietinės visuomenės pasipriešinimą bendradarbiavimui su Kremliumi, Lukašenkos ateitį bei likimo valioje paliktus Baltarusijos piliečius kalbamės su politologu VYČIU JURKONIU.

Prieš pusantrų metų masiniuose protestuose atrodė, kad Lukašenkos režimas laikosi tik jėga ir Putino pinigais. Tačiau dabar iš pažiūros protestai buvo kur kas mažesni. Ar tai masinio vidinio susidorojimo pasekmė?

Yra kelios priežastys. Vienas dalykas yra masinės represijos ir teroras, kuris tęsėsi dvejus metus. Nepaisydami to teroro, protestuoti išėjo tūkstančiai žmonių. Čia reikia suprasti, kad ne tik žmonės yra įbauginti, bet taip pat yra sunaikintos struktūros. Tačiau žmonės išėjo ir tai rodo, kad protesto nuotaikos niekur nedingo. Tik rizikos lygis yra išaugęs neįtikėtinai. Bet, nepaisydami to, žmonės protestuoja, nes Minsko įsitraukimas į karą Ukrainoje šokiruoja. O šokiruoja, nes daugelį metų Lukašenkos režimas plovė smegenis žmonėms, kad „bent jau nėra karo“. Jei stabilumo korta jau buvo mušta, tai dabar mušama paskutinė korta.

Ir dabar, kai žmonės supranta, kad Minskas yra agresoriaus pusėje, kyla sujudimas ne tik paprastų žmonių, bet ir valdžios struktūrose. Jie bando išvežti turtą, bando išvykti patys, nes bendras įspūdis yra, kad durys užsidaro.

Be teroro ir sunaikintų pasipriešinimo struktūrų, labai svarbu paminėti, kad šimtai tūkstančių žmonių buvo priversti išvykti. Jei kas klausia, kur tie šimtas tūkstančių baltarusių, tai pažiūrėkit: jie –Lietuvoje, jie – Lenkijoje, jie – Nyderlanduose. Protestai niekur neišnyko, tiesiog dingo ta koncentracija, kuri buvo Minske. Dalis dabar bėga, kai kas kariauja Ukrainos pusėje. Yra gausybė priežasčių, paaiškinančių, kodėl protestavo dešimties tūkstančių, o ne šimto tūkstančių minia.

Kalbant apie rizikos lygį, reikia pripažinti, kad, kai po rinkimų protestavo dešimtys, o pradžioje ir šimtai tūkstančių žmonių, mes, tarptautinė bendruomenė, nesugebėjome apginti tų žmonių. Ar mes ką nors padarėme, kad tie žmonės būtų apsaugoti, nebūtų kankinami, kad daugiau nei tūkstantis žmonių netaptų politiniais kaliniais? Kas Niujorke, Ženevoje, Vienoje – visose tarptautinėse organizacijose – gali garantuoti baltarusiui, eiliniam piliečiui, kad jis nebus suimtas metams ar dvejiems ir kad jo(s) šeima nepraras maitintojo(s) ir t. t. Mes, tarptautinė bendruomenė, nesugebame jiems padėti. Todėl yra natūrali teroro būsena. Juk ir mes šiandien kaip didvyrius prisimename tuos žmones, kurie sovietmečiu, užėmus Čekiją, išėjo į gatves Rusijoje. Tokia valios išraiška sekmadienį buvo ir Baltarusijoje, ji vyksta Rusijoje. Valia priešintis niekur nedingo, bet kartu žmonės supranta, kad niekas jų neapgins.

Kokią įtaką pasipriešinimui gali turėti kariuomenės šaukimas? Ar gali būti, kad tie, kurie iki šiol palaikė Lukašenką ar buvo neapsisprendę, galbūt net pačiose karinėse struktūrose, atsisakys paklusti? Jau vien todėl, kad nenori važiuoti kariauti į Ukrainą.

Yra įvairiai. Vieni eis kaip avinėliai, kiti iš karto bėgs, kiti jau yra pabėgę. Yra gausybė užklausų dėl studijų, kad „mes nenorime eiti į kariuomenę, mes norime studijuoti, norime išvažiuoti“. Yra atskiras evakuacijos kanalas žmonių, kurių prašymai yra grįsti ne tuo, kad jie yra persekiojami režimo, bet tuo, kad juos gali paimti į Baltarusijos kariuomenę.

Anksčiau dešimtys ar net šimtai jaunuolių sakė, kad nenori tarnauti kariuomenėje, nes  buvo tikimybė, kad jie bus panaudoti prieš savo žmones. O dabar jau yra labai daug prašymų evakuotis, motyvuojant nenoru būti kariuomenėje, nes išveš į Ukrainą kovoti prieš ukrainiečius. Lygiagrečiai matome kampaniją, skatinančią sudėti ginklus, nedalyvauti, pasiprašyti prieglobsčio, kitaip tariant, skatinančią jaunuolius turėti valios ir nedalyvauti šiame nusikaltime prieš Ukrainos žmones.

O koks yra paties Lukašenkos likimas? Prieš šitą invaziją buvo svarstymų, kad propagandiniais tikslais Lukašenka bandys išvengti tiesioginio karinio bendradarbiavimo su Putinu.

Aš jau 2014 m. kalbėjau, kad de facto Baltarusija yra okupuota. Ji visada elgėsi ir JT Generalinėje Asamblėjoje balsavo taip, kaip reikia Kremliui. Lukašenka kartais keitė savo retoriką net ne dienomis, o valandomis. Buvo daug saviapgaulės dėl neutralumo.

Lygiai taip pat reikia nusiimti rožinius akinius manant, kad jam nors šiek tiek rūpi savo žmonių nuomonė. Jis kankino savo žmones, dalį protestuotojų pareigūnai nužudė ir jiems net nebuvo iškelta byla. Taip, jis gali užsiimti smegenų plovimu suprasdamas, kad žmonių masinis nepasitenkinimas kelia grėsmę jo asmeninei valdžiai, kad jis neturi prabangos kariauti keliais frontais – ir namie, ir tarptautinėje bendruomenėje. Bet iki 2021 m. pabaigos vienintelis jo išgyvenimo garantas buvo Kremliaus parama.

Dabar už savo lojalumą ir sėdėjimą ant Kremliaus adatos Lukašenka moka kainą. Jis neturi kitų alternatyvų kaip tik demonstruoti lojalumą. Ir tai nėra pastarųjų kelerių metų reikalas. Tokia buvo jo nuosekli politika pastaruosius dvidešimt metų: nieko nedaryti, nieko nereformuoti, pasistatyti atominę elektrinę už rusų pinigus. Sėdėdamas ant adatos jis tapo visiškai priklausomas. Taip, dabar žmonės jo struktūrose bando sugrąžinti įspūdį, kad Baltarusija neva gali būti neutraliu taikdariu. Todėl ir matėme derybas Baltarusijos teritorijoje vakar. Bet aš labai tikiuosi, kad niekas nepasiduos pagundai spekuliuoti apie konstruktyvų Baltarusijos vaidmenį, kuriuo režimas bandys prekiauti.

Vėlgi mes girdėjome atsargius pareiškimus iš Ukrainos vadovybės nedarant aiškios skirties tarp Baltarusijos režimo ir Baltarusijos žmonių. Bet aš labai norėčiau, kad ta skirtis būtų pradėta daryti. Nes baltarusiai kovoja Ukrainos pusėje. Yra gausybė savanorių, kurie padeda humanitarine pagalba, yra visas IT frontas, kuris padeda ukrainiečiams. Būtų didžiulė tragedija, jei tie, kurie vakar vaikščiojo su balta-raudona-balta vėliava, šiandien paimtų Ukrainos vėliavą ir žiūrėtų agresyviai į kiekvieną automobilį su baltarusiškai numeriais, į kiekvieną rusakalbį baltarusį. Tai būtų didžiausia tragedija.

Kokios šioje situacijoje yra Baltarusijos suverenumo perspektyvos? Kada Baltarusija galės turėti tautai atstovaujančią valdžią, veikiančią Minske?

Tai ir klausimas, ką veikia tarptautinės institucijos? Mes nepripažinome rinkimų, bet ar ESBO organizacija ką nors padarė? Ar Jungtinės Tautos, kurios vis dar vykdo tyrimą apie kankinimus, ką nors padarė, kad tie kankinimai būtų sustabdyti? Kad politiniai kaliniai būtų paleisti? Kad migrantai nebūtų režimo instrumentu?

Ir kartu, kai klausiame apie tarptautines organizacijas, reikia klausti, kiek buvo politinės valios konkrečiose valstybių sostinėse. Nes iki šiol daugiausia buvo išduodamos vizos, teikiama evakuacijos pagalba, parama pilietinei visuomenei, bet mums reikia nuolatinės šoko terapijos tam, kad padarytume žingsnį į priekį. Režimo klaidos, ar tai būtų Ryanair istorija, ar migrantų situacija, išprovokuodavo Vakarų valstybes kažkaip reaguoti.

Tačiau jau su migrantų istorija viskas, kas vyko Baltarusijos viduje, teroras prieš Baltarusijos piliečius, nuėjo į antrą planą. Dabar karas Ukrainoje dar labiau patraukia Baltarusijos klausimą į antrą planą. Karo akivaizdoje demokratija, žmogaus teisės atrodo antraeiliai. Nors taip iš tikrųjų nėra – čia yra „ir, ir“ klausimas. Geopolitinis karo laukas yra tai, ko nori autoritarinės valstybės, nes ten jos jaučiasi patogiai. Bet kai sakai, kad žmogaus teisės ir laisvės yra „vėliau“, tu priartini tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, nes agresyvius diktatorius skatini savo abejingumu. Mes prieš metus ar porą manėme, kad griežtos sankcijos bus pernelyg skausmingos, atskries bumerangu, o dabar matome, kokie yra tokios politikos alternatyvūs kaštai. Tai yra kaina to, ką mes ignoravome per pastaruosius dvejus metus ir dar anksčiau – nuo Krymo okupacijos.