Nuo vilties prie nerimo
Vieno paaiškinimo, kaip per kelerius metus Čilės rinkėjai perėjo nuo bendros vilties iki bendro nerimo, nėra. Tai, kad naująją Konstituciją atmetė daug, labai įvairaus socioekonominio sluoksnio, amžiaus ir skirtingų politinių pažiūrų rinkėjų visoje šalyje, rodo, kad egzistavo įvairios tarpusavyje persipynusios priežastys.
Nors ant rinkiminių lapelių buvo tik dvi galimybės (pritariu/nepritariu), rinkėjų pasirinkimai buvo sudėtingesni. Prieš pat balsavimą atliktos apklausos rodė kad čiliečiai svarstė apie keturias galimybes: tiesiog balsuoti prieš (17 proc.), balsuoti prieš naująją Konstituciją tikintis kad ji bus pataisyta (35 proc.), balsuoti už naująją Konstituciją tikintis kad ją priėmus ji bus pataisyta (32 proc.), balsuoti už Konstitucijos projektą be jokių pataisymų (12 proc.). Taigi, nors 79 proc. apklaustųjų iš principo norėjo naujos Konstitucijos, beveik 70 proc. jų norėjo pokyčių siūlomame tekste.
Naujoji Konstitucija kritikuota dėl savo apimties (net 388 straipsniai), platumo ir aptariamų temų įvairovės. Projekte įtrauktos ir nuostatos apie politinę sistemą ir apie šalies kulinarinių paveldo gynimą, ir mitybą, ir žmogaus teises. Tuo pačiu, ne viena nuostata (pavyzdžiui susijusios su Čile kaip daugiataute valstybe ar šalies autochtonų teisėms) nebuvo pakankamai apibrėžta, o neapibrėžtumas kėlė neaiškumo, nepasitikėjimo rengėjų profesionalumu ir itin prisidėjo prie dezinformacijos.
Dešinieji kritikavo socialinį Konstitucijos modelį, pabrėždami, kad šalies ekonomika neatlaikys (ir potencialiai šalis virs Venesuela). Su tuo nesutiko kairieji ekonomistai – teigdami, kad Konstitucijos nuostatos padės Čilei vykdyti tinkamą ir labiau Ekonominio Bendradarbiavimo ir Plėtros Organizacijos standartus atitinkančią mokesčių politiką bei įgyvendinti reformas, reikalingas šaliai modernizuotis ir augti.
Remiantis apklausomis, daugiau nerimo nei ekonomika rinkėjams kėlė nuostatos susijusios su vietinių autochtonų bendruomenių teisėmis, Čilės decentralizacija ir politinėmis reformomis (Senato panaikinimu) – baimintasi galios koncentracijos ar Čilės nacionalinio identiteto likimo. Didelei konservatyvių čiliečių visuomenės daliai nepatiko progresyvios nuostatos susijusios su lyčių lygybe ir aplinkosauga.
„Šou politika“ dezinformacijos ir ekonominių problemų kontekste
Itin didelę įtaką Konstitucijos nepopuliarumui padarė ir neigiamas ją kūrusių žmonių įvaizdis. 2021 metų rinkimuose į Nacionalinę Asamblėją pralaimėjo partijos ir partinė politika – daugiau 60 proc. išrinktų asamblėjos narių nepriklausė jokioms politinėms partijoms ir atstovavo skirtingus socialinius judėjimus. Kiekvienas jų atsinešė savo reikalavimus ir, neretai, siekė pokyčių metodais, kurie labiau priminė performansą nei politinę diskusiją. Maksimalius ir dažnai absoliučiai nerealistinius bei didelę dalį Čilės gyventojų dirginančius reikalavimus ne vienas asamblėjos narys reiškė itin garsiai, siekdamas kuo didesnio matomumo. Asamblėjai populiarumo nepridėjo ir vėžį simuliavęs jos narys ar šokiruojantys pasirodymai palaikymo kampanijos mitinguose.
Prie Konstitucijos priešininkų sėkmės prisidėjo ir itin aktyvi informacinė kampanija, prasidėjusi gerokai anksčiau nei Konstitucijos šalininkų. Be to, „atmetimo“ kampanija gerokai plačiau naudojosi socialiniais tinklais ir kūrė vadinamąsias „fake news“ pateikdama neegzistuojančius pasiūlymus kaip tikrus. Ypač daug populiarumo sulaukė žinutė, kad naujoji Konstitucija negins privačios nuosavybės. Ji buvo tiek paplitusi, kad valdančios partijos turėjo raštu patvirtinti, jog tai – netiesa.
Galiausiai, tiek referendumas, tiek dabartinės diskusijos vyksta Čilei sudėtingame kontekste – kaip ir didelėje regiono dalyje šalyje rekordus muša infliacija, iššūkį meta išaugusi migracija ir su ja susijusi saugumo krizė. Prieš pusmetį prezidentu tapęs G. Boric buvo išrinktas didžiulės politinis poliarizacijos kontekste ir išsyk turėjo spręsti itin dideliu iššūkius. Dalis Čilės gyventojų iš jo tikėjosi itin daug, dalis – jo labai nemėgo. Taigi, naujosios Konstitucijos rengimas tapo ir jo pusmečio įvertinimu.
Planas B?
Konstitucinio proceso kūrėjai neparuošė aiškių gairių, ką daryti, jei dokumentas nebus patvirtintas. Šiuo metu skirtingos politinės partijos bei Vyriausybė derasi dėl tolimesnių žingsnių. Panašu, kad linkstama prie dar vienos, piliečių renkamos institucijos kūrimo. Kad ir koks sprendimas bus priimtas, jis bus priimtas dar susiskaldymo, sustiprėjusios opozicijos, ir kainų kilimo kontekste.
2019-aisiais metais atrodė, kad naujoji Konstitucija išspręs visuomenės susipriešinimo dėl esminių valstybės praeities (kaip vertinti A. Pinočeto diktatūros palikimą) ir ateities (kokio politinio, socialinio ir ekonominio modelio nori čiliečiai) klausimų. Į Čilės patirtį ne viena su panašiomis problemomis susidurianti regiono valstybė žiūrėjo su susidomėjimu ir viltimi. Vis dėlto, itin nelygioje ir poliarizuotoje visuomenėje sukurti dokumentą, kuris, kuris pajudintų egzistuojančius galios centrus, tenkintų kairiuosius ir dešiniuosius, konservatorius ir liberalus bei apskritai elitu ir politika nusivylusius rinkėjus, yra be galo sunku. Daugelis čiliečių nori kitokios Čilės ir kitos Konstitucijos. Bet ne šitos.
Perspausdinta iš lrt.lt
Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.
