Uždaryti
2021-12-09 12:46:29
2021-09-09 00:00:00

Atnaujintus rašto darbų metodinius nurodymus galite rasti čia.

Nerija Putinaitė. Atsisveikinimas su Petru Cvirka

Savivaldybė demontavo Cvirkos paminklą. Po ilgų diskusijų priimtas politinis sprendimas. Cvirka buvo kolaborantas, ir dėl to turbūt šiandien niekas nesiginčija. Darius Pocevičius savo ilgame straipsnyje „Kuo iš tiesų apkaltintas Petras Cvirka“ siekė demaskuoti Cvirkos kaip skundiko vaidmenį nuteisiant Kazį Jakubėną. Tačiau jis drauge pateikė daug faktų, rodančių Cvirkos kaip aktyvaus kolaboranto vaidmenį.

Ne mažiau svarbi diskusijoje dėl paminklo mintis, kaip rašytojas Cvirka buvo tikrai išskirtinis lietuvių literatūroje, net jei paminklas pastatytas kaip kolaborantui-aktyviam komunistui. Ar paminklas iš tiesų liudija, kad Cvirka buvęs išskirtinio talento lietuvių nacionalinis rašytojas?

Į šį klausimą tinka atsakyti ne analizuojant Cvirkos literatūrą, ką darys ir daro literatūrologai, o analizuojant sovietinį ideologinį kontekstą. Sovietmetis kūrė savą kultūrinių ir meninių hierarchijų visatą, iškeldamas pavyzdinius kūrėjus ir į užmarštį nustumdamas netinkamus. Dalis nacionalinių kūrėjų buvo adaptuoti prie sovietinio konteksto, aktyviai užmirštant dalį jų kūrybos, kitą dalį adaptuojant. Kaip įvyko, pavyzdžiui, su Maironiu.

Rašytojo žymumas SSRS turėjo atitikti bent du kriterijus. Pirma, jis iš tiesų turėjo bent neblogai rašyti. Antra, jo raštų turinys ir jo paties veikla turėjo būti tokie, kad atitiktų „liaudies“ rašytojo kriterijus. Rašytojo kaip rašytojo talentas nebuvo joks garantas patekti į rašytojų hierarchijos viršūnę.

Cvirkos simbolinė reikšmė išskirtinė dar ir kita prasme. Sąjungos mastu jis buvo įtvirtintas kaip sovietinio nacionalinio-lietuviško rašytojo etalonas. 1934 m. Sąjunginiame rašytojų suvažiavime Maksimas Gorkis įgyvendino politikos posūkį atsakant į klausimą, kas yra sovietinės literatūros šaltinis. Iki to laiko buvo siekiama įtvirtinti, kad tai – naujoji sovietinė liaudis. Gorkis ima kalbėti apie ilgametes nacionalines tradicijas ir jose galimus aptikti liaudžiai artimus kūrėjus. Tai paskatino nacionalinėse kultūrose ieškoti ir išskirti reikšmingiausių bei liaudžiai arčiausių rašytojų, į kuriuos turėtų orientuotis ir gyvieji nacionalinių kultūrų rašytojai bei poetai. Jiems statomi paminklai, jie verčiami į kitų respublikų kalbas, analizuojami sovietinių literatūros kritikų.

Vėliau imti įtvirtinti ir pavyzdiniai mirę bei gyvi nacionaliniai rašytojai. Mirusiems buvo statomi paminklai, gyviems – teikiamos sąjunginės premijos. Reikšmingiausių kūrėjų dažniausiai buvo po vieną kiekvienai tautai, priklausomai nuo kategorijos: nacionalinės literatūros pradininkas, liaudies rašytojas komunistas ar revoliucionierius, nacionalinis (buržuazijos laikų) liaudies rašytojas.

Lietuvoje išskirta buvo „liaudies rašytoja“ Žemaitė, lietuvių literatūros pradininkas ir tam tikra prasme liaudies epo kūrėjas Donelaitis, revoliucinis poetas Julius Janonis, komunistas rašytojas Cvirka. Pavyzdinių kūrėjų atranka priklausė ir nuo vietos sąlygų. Pavyzdžiui, vykstant kovai su Katalikų Bažnyčios įtaka visuomenei, Donelaitis kaip liuteronas buvo daug priimtinesnis nei kuris nors katalikų kūrėjas. Lietuvos SSR chruščiovmečiu pasistatė (buvo leista pasistatyti) vieną paminklą išskirtiniam nacionaliniam liaudies rašytojui. Ir tas rašytojas buvo Cvirka. Tai lėmė ir tam tikros aplinkybės, kurių gana svarbi – kad Cvirka jau buvo miręs ir jis atitiko aktyvaus komunisto ir kartu rašytojo kategoriją.

Latvijoje 1965 m. buvo pastatytas paminklas „latvių nacionaliniam poetui“ Janiui Rainiui (latviškajam Žemaitei). Vilis Lacis, latviškasis rašytojas-komunistas, buvo vyresnis nei Cvirka, bet gyveno daug ilgiau. Jam paminklas buvo pastatytas tik po mirties, bet gyvas buvo apdovanotas Stalino premijomis. Andrejus Pumpuras, sukūręs garsųjį „Lačplėsį“ pagal kategoriją atitiktų Donelaitį. Gana kuklus paminklas jam buvo pastatytas 1964 m., panašiu metu kaip ir Donelaičiui Vilniuje. Panašiai pavyzdiniai nacionaliniai kūrėjai buvo įtvirtinti ir kitose sąjunginėse respublikose.

Lietuvos KP Centro komiteto ir Ministrų tarybos nutarime dėl Cvirkos atminimo įamžinimo paminint jo 50-metį 1959 m. jis minimas kaip „įžymusis lietuvių rašytojas-komunistas“. Formuluotė rodo, kad LSSR Rašytojų sąjunga, kuri ir parengė nutarimo projektą, taip išreiškia poziciją, kad būtent Cvirka užims to vienintelio nacionalinio pavyzdinio tarybinio rašytojo vietą.

Nutarime numatyta Cvirkos sukaktuvių dieną, 1959 m. kovo 12 d., atidengti paminklą. Numatyta ir daug kitų priemonių, kurios atskleidžia, kad Cvirka įtvirtinamas kaip pavyzdinis ir reprezentacinis, tuo pat metu nacionalinis (lietuviškas) sovietinis rašytojas, į kurį turi orientuotis lietuviškoji sovietinė literatūra. Tai reiškia, kad būtent jo kūryba verčiama į rusų ir kitas sąjunginių respublikų kalbas, sąjunginiu mastu minimi jo jubiliejai. Minėtame nutarime numatytos tokios priemonės kaip prašymas Goslitizdatą (sąjunginę literatūros leidyklą) išleisti kelių tomų Cvirkos raštų rinkinį rusų kalba, prašyti SSRS ryšių ministerijos išleisti sąjungos mastu cirkuliuojantį Cvirkos pašto ženklą, taip pat prašymas Cvirkos memorialiniam muziejui suteikti sąjunginės reikšmės kategoriją.

Cvirkos paminklas, net jei į šalį atidėsime klausimą apie Cvirkos kolaboravimą, neliudija, kad jis buvo išskirtinis rašytojas. Cvirkai paminklas pastatytas ne todėl, kad jis buvo geras rašytojas ir kolaborantas, bet jis tapo išskirtiniu rašytoju, nes buvo kolaborantas ir rašytojas. Stovintis paminklas liudytų ir įtvirtintų sovietmečiu sukurtą kūrėjų hierarchiją, kūrybos kokybės hierarchiją. Kalbos apie Cvirką kaip išskirtinį rašytoją liudija, kad ji dar įsitvirtinusi mūsų, Czesławo Miłoszo žodžiais, pavergtuose protuose.

Cvirkos paminklo nukėlimas yra geriausias sprendimas. Ankstesni įvairūs siūlymai dėl ilgalaikių instaliacijų ir manipuliacijų su paminklu būtų kirtęsi su elementaria morale, nes jose būtų patyčių konkretaus žmogaus atžvilgiu. Patyčių, nepagarbos žmogui kaip žmogui mūsų visuomenėje yra ir taip labai daug. Lentelė prie paminklo su išsamiu sovietinės situacijos aiškinimu ir Cvirkos vietos joje būtų padarę viešąją erdvę labai komplikuota didaktine mokomąja vieta. Muziejus yra pati tinkamiausia erdvė tokiai didaktikai. Vis dėlto numatyta trumpalaikė menininkių Eglės Grėbliauskaitės ir Agnės Gintalaitės akcija Cvirkos paminklą aprengiant dirbtinėmis samanomis buvo puiki idėja. Ir būtent prieš nukeliant paminklą. Savivaldybė, uždrausdama prasidėjusią akciją, sureagavo neadekvačiai.

Suprantu kolegų menotyrininkų ir kultūros istorikų apmaudą, kad dingsta autentiška sovietmečiu sukurta labai savitos estetikos erdvė. Tačiau kad ir kokie stiprūs ir rimti būtų estetiniai argumentai palikti Cvirkos paminklą kaip architektūrinį meninį praeitos epochos liudijimą, jį nusveria visi kiti jau minėti.

Labiausiai norėtųsi, kad atsisveikinimas su Cvirkos paminklu reikštų ir pokytį kultūrinėje nacionalinėje savivokoje. Kad tai būtų atsisveikinimas su sovietmečiu suformuotomis ir įtvirtintomis pavyzdinių liaudies nacionalinių kūrėjų štampais ir nacionalinių kūrėjų hierarchijomis: liaudies revoliuciniais kūrėjais, liaudies literatūros pradininkais, liaudies rašytojais ir liaudies pažangiais kūrėjais.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.