Uždaryti
2020-11-26 00:44:42
2020-11-10 00:00:00

Visuotinio karantino metu VU TSPMI administracija atsižvelgiant į esančias rekomendacijas dirba nuotoliniu būdu. Su administracija galite susisiekti šiais numeriais: studijų klausimais kreiptis tel.: 8 (5) 251 4135, kitais klausimais tel.: 8 (5) 251 4130. Jei jums reikalinga gyva konsultacija, kviečiame iš anksto susiderinti susitikimą susiderinti el. paštu.

2020-11-26 00:44:42
2020-11-11 00:00:00

Nuo lapkričio 11 d.  biblioteka paslaugas teikia nuotoliniu būdu. Daugiau informacijos rasite čia

 

Mindaugas Lingė. Demokratijos renovacija – ar sociopatiją pakeisime sociokratija?

Antradienio rytas. Iki pusės devynių lieka vos kelios minutės. Prie stalo sėdi šešiese: Viktoras šnekučiuojasi su Viktorija, Gabrielius Agnei kažką susikaupęs dėsto, Rasa nusikvatoja Gediminui baigusi pasakoti tikėtina linksmą juokutį. Pro duris įžengęs Andrius sėdasi į savo vietą. Trūksta tik Vandos. Ji tikriausia vėluoja iš susitikimo su prezidentu.

Seniūnų sueiga pradeda pasitarimą. Pirmininkas trumpai apžvelgęs būsimą dienos darbotvarkę stabteli ties antru popietinės darbotvarkės klausimu. Technologijų ir inovacijų įstatymo pataisos. Antra redakcija. Sutarimo vis dar nėra.

Viktoras klausiamai žiūri į Agnę, kuri, ranka pridengdama burną, baiginėja telefoninį pokalbį. „Galiu užtikrinti, frakcija nepritars. Negalime šokiruoti pramonininkų“ – ramiai priduria seniūnė. „Pritariu“, nukerta akių nuo planšetės nepakėlęs Gediminas. Tada pirmininko žvilgsnis nukrypsta į Rasą. „Mes suprantame poreikį skatinti inovacijų plėtrą, bet gal ne taip drastiškai?“ „Gabrieliau,“ – susitaikančiai, kad šiandien klausimo išspręsti nepavyks, tarsteli pirmininkas. „Jei neskatinsime įmonių persitvarkymo iš žemos pridėtinės vertės kūrimo į aukštosiomis technologijomis grįstomis – mūsų ekonomika neaugs ir toliau liksime vidutinių pajamų spąstų valstybe. Turime žiūrėti valstybiškai ir veikti ryžtingiau“.

Viktorija pritariamai linksi: „Grigeo jau seniai galėjo, užuot gaminę tualetinį popierių, pereiti prie aukštų technologijų ir minimum pampersų rinkoje konkuruoti“. Andrius pasiūlė dar kartą prašyti suinteresuotos verslo, mokslo, Vyriausybės atstovus jungiančios Inovacijų tarybos apsvarstyti kitą paskatų įmonėms pereiti prie aukštųjų technologijų modelį. Visi pasiūlymui pritarė ir sutarė pateikti frakcijų pozicijas ir siūlymus Vyriausybei iki kitos savaitės, kuri Inovacijų tarybą supažindintų su politikų siūlymais.

Deja, ne tokie klausimai šiuo metu rūpi valdžiai – svarbiau sudarinėti sąrašus, terliojančius aukštą kvalifikaciją ir patirtį turinčių valstybininkų reputaciją, ar susimažinti kartelę, kad tik galėtų išsilaikyti valdžioje.

Aprašytą asociatyvų pavyzdį susipriešinimo, konfliktų, oponentų persekiojimų išsekintame Seime šiandien sunkiai įsivaizduotų net ir lakiausios fantazijos žmogus. Nebent tas, kuris nė karto nedalyvavo rinkimuose ir jo susidomėjimas istorija baigėsi ties Vanda, kai galvoje perkratęs visus paminėtus vardus tokių draugų neprisiminė turįs.

Pasitikėjimo stygius. Tai barjeras, marinuojantis mūsų valstybės pažangos proveržį ir žlugdantis visuomenės susikalbėjimo galimybes. Pasitikėjimo stygiaus problemą, kaip vieną esminių išskyrė Gabrielius Landsbergis savo laiške, rimčiau atveriančiame diskusiją į Valstybės ateities programos kūrimą.

Kaip kokybiškai perkrauti demokratiją, visuomeninius santykius ir vertybes, kad mūsų valstybė būtų efektyvi, įtraukianti žmones į sprendimų priėmimą ir užtikrintų būtinų reformų įgyvendinimą?

Receptas yra. Tik prieš jį keletas pjūvių tikslesnei būklei įvertinti. Duomenų, patvirtinančių susirūpinimą dėl pasitikėjimo stygiaus – apstu.

Pagal naujausias Vilmorus apklausas, Seimu 7 kartus daugiau nepasitikinčių nei pasitikinčių. Vyriausybe pasitikima apie 20 proc., nepasitiki 33 proc.

Visuomenės susvetimėjimo problemą atspindi tarptautiniai tyrimai. Pasauliniame klestėjimo indekse Lietuva šiuo metu užima 33 vietą iš 167 valstybių, tačiau vertinant socialinio kapitalo kategoriją, ji užima tik kritinę 141 vietą. Ši kategorija rodo žemus socialinius ryšius tarp žmonių, menkai išvystus savipagalbos tinklus, pilietinį (ne)dalyvavimą ir ](ne)pasitikėjimą vieni kitais. Iš to, tikėtina, kyla neigiamos pasekmės visuomenėje, pasireiškiančios dideliu savižudybių, priklausomybių, patyčių skaičiumi.

Prasta žmonių ir visuomenės tapatybė ir sąryšis su savo Valstybe. Besijaučiančių reikalingų visuomenei piliečių nuo 2008 m. iki 2016 m. sumažėjo nuo 62,7 proc. iki 42.7 proc. Nereikalingo žmogaus savijauta yra vienas svarbesnių piliečius emigruoti skatinančių veiksnių.

O naujausi Baltijos tyrimų apklausos rezultatai visuomenę dalina į 50 proc. nepatenkintų, kaip veikia demokratija šalyje, ir mažesniąją dalį – 40 proc. patenkintų.

Susikalbėjimo pavyzdį turi pradėti demonstruoti skirtingų pažiūrų politikai. Pirmiausia, bent partijų lyderiai. Tačiau didžiausios parlamentinės partijos vadovas labiau linkęs skambiai pranešti, kaip jis su kuo nebendraus, nei apie bandymus sutelkti platesnes jėgas dėl būtinų darbų.

Susiklosčiusi politinė tradicija ir organizacinė struktūra parlamente padeda ryškinti vieną demokratijos trūkumų – mažumos marginalizavimą. Opozicijos pasiūlymai ne tik atmetami, bet po kurio laiko ne vienas jų būna pačių valdančiųjų perregistruojamas kaip savas ir priimamas be didesnių diskusijų. Nepaisant smulkaus sukčiavimo, rimtesnė problema, kai užuot ieškant būdų susitarti – sprendimai dažnai riimami užkūrus jėgos buldozerį.

Seimo frakcijų seniūnų sueiga tarsi būtų ta vieta, kurioje galima būtų tartis iš esmės, tačiau šiuo metu atstovavimas joje neapsiriboja vien seniūnais, o yra proporciškai išplėstas deleguotais nariais iš frakcijų pagal jų dydį. Tai tarsi sumažintas plenarinių posėdžių salės modelis. Sprendimus ten lemia ne noras ieškoti sutarimų ir geriausių išeičių, bet tie patys daugumos dominuojami balsai.

Valstybės ateities darbotvarkę formuoja sudėtingi globalūs ir vidaus iššūkiai, nuosekliai išdėstyti G. Landsbergio laiške. Lengvų sprendimų perkraunant valstybės ekonomiką ir bandant ištrūkti iš vidutinių pajamų gniaužtų nebus. Atrodo, yra valstybėje tikrų valstybininkų, labai tikiu, kad jų yra šimtus kartų daugiau nei savo sąrašėlyje suregistravo R. Karbauskis, kurie savo žiniomis, patirtimi supranta, kaip reikėtų tvarkytis.

Tik laikas švaistomas ir eina ne Lietuvos naudai. Taip ir eis jis tolyn, jei nebus suprasta būtinybė ir sudarytos sąlygos kokybiškai pakylėti demokratiją į aukštesnį lygį. Tokį, kurio siekia Vakarų šalys, kaip JAV, Vokietija, Olandija, Šveicarija, Jungtinė Karalystė, atkakliai ieškančios, kaip pagerinti demokratijos veikimą, didinti visuomenės pasitikėjimą, efektyviai mažinti atotrūkį tarp visuomenės ir valdžios grandžių.

Vis garsiau minėtose šalyse nuskamba terminai sociokratija, holokratija ar gili demokratija, kurie iš esmės reiškia vieną – kaip pagerinti demokratijos veikimą.

Sociokratija – kas tai?

Prancūzų filosofas Auguste Comte pirmą kartą sukūrė sociokratijos sąvoką 1851 m. Sociocratijos idėją vėliau plėtojo amerikiečių sociologas Lester Ward, kuris manė, kad norint gerai valdyti šalį, būtina aukšto išsilavinimo visuomenė, o demokratija ilgainiui turėtų išsivystyti į sudėtingesnes diskusijų tarp valdžios ir visuomenės formas.

Prieš puse amžiaus, remdamasis inžinerijos mokslų mokymu, olandų verslininkas Gerardas Endenburgas pradėjo eksperimentuoti su sociokratijos idėja, kuri galiausiai paskatino sukurti sociokratinį žiedo organizavimo metodą, kurį pripažino Nyderlandų vyriausybė ir organizacijoms taikančioms sociokratijos metodą atleido nuo prievolės steigti darbo tarybas.

Sociokratijos taikymas ne tik priartina sprendimų priėmimą arčiau žmonių, bet ir juos pačius įtraukia į sprendimų priėmimo procesą.

Kaip konkrečiai veikia sociokratija? Paminėtini 4 svarbiausi principai:

1. Procesai vyksta ratuose. Nedidelėse grupėse sprendimai priimami einant ratu. Visi išsako savo požiūrį į aptariamus klausimus, siūlo sprendimus.

2. Sprendimai priimami sutikimo būdu, panaikinant esminius prieštaravimus. Neretai išgryninant vieningą poziciją sukamas antras ar trečias ratas. Tai nėra konsensusas, kai sprendimai, priimami bendru pritarimu. Kuo didesnė grupė priima vieningus sprendimus – didėja tikimybė, kad tie sprendimai nutrūks ir jų nebus laikomasi. Tai taip pat nėra ir balsavimo būdu priimami sprendimai, kurie vieną pusę padaro laimėtojais, kitą pralaimėtojais.

3. Sociokratijoje naudojamos dvigubos sąsajos. Viena grupė (ratas) su kita grupe susiję bent dviem žmonėmis. Sąsajos užtikrina grandinės nenutrūkstamumą, sklandžią informacijos ir sprendimų sklaidą.

4. Piramidinė hierarchija pakeičiama į dinamišką hierarchiją. Tai duoda daugiau atsakomybės ir įsitraukimo iš visų dalyvių, kuria ne vykdytojų, bet dalyvaujančiųjų ir kuriančiųjų visuomenę.

Beje, ne piramidinės hierarchijos principą galima išvysti užėjus į dabartinį G. Landsbergio kabinetą Seime. Aplink stalą daug kėdžių ir niekaip negali identifikuoti, kuri pirmininko.

Būrimasis į grupes tradicija su tikslu spręsti aktualias bendrabūvio problemas mums nėra svetima. Kaip yra pastebėjęs prof. Egidijos Aleksandravičius, sovietinė okupacija Lietuvoje sunaikino veikusių per 4500 draugijų. Mūsų visuomenė buvo linkusi burtis, organizuotis, draugauti, spręsti bendruosius reikalus liečiančius klausimus. Dabartinis apie 2000 bendruomenių skaičius neatspindi iki sovietizacijos buvusio potencialo ir jėgos.

Savo esme sociokratiškai veikia Trišalė taryba, kurioje buvo sprendžiamas naujojo Darbo kodekso likimas derinant valstybės, darbdavių ir darbuotojų interesus. Deleguoti atstovai iš skirtingų „ratų“ – prieštaravimų šalinimo ir sprendimų paieškos metu sutarė dėl formuluočių, kurias, iš esmės nebekvestionuodamas, 2017 m. priėmė LR Seimas. Modelį Lietuvoje jau išbando kai kurios verslo įmonės, užsienyje jis itin papilitęs nevyriausybinių organizacijų valdyme.

Tokios terpės, kurioje būtų galima išgirsti atneštas visų suinteresuotų grupių nuomones, o atnešusiais pasitikėtų jų atstovaujamos bendruomenės – reikėtų visoms svarbiausioms būsimoms pertvarkoms švietime, sveikatos, socialinės apsaugos ar inovacijų plėtros srityse. Terpės, kuri turėtų sprendimo galią, o jos sprendimus gerbtų politinė valdžia. Kur visų suinteresuotų pusių atstovai derintų interesus, ne siektų pergalių ar laimėjimų – bet turėtų tikslą sutarti dėl visiems priimtino rezultato.

Kodėl sociokratijos principų taikymas Lietuvai būtų naudingas? Pirmiausia – palengvintų susikalbėjimą nuolatinio susipriešinimo būsenoje veikiančių politinėms pozicijoms ir opozicijoms esminių prieštaravimų šalinimo būdu – rasti sprendimus naudingiausius ir priimtiniausius visiems. Padėtų įtraukti visuomenę į visuomenei ir valstybei reikšmingų sprendimų paieškas, sudaryti sąlygas būti suprastai ir išgirstai.

Nyderlandų pavyzdys rodo, kad savivaldoje diegtas modelis padėjo kurti sinergiją tarp nueinančios ir ateinančios valdžios. Atsiranda didesnis tvarumas tarp priimamų ilgalaikių sprendimų. Mažėtų noras ir paskatos griauti tai kas sukurta kitų, o puoselėjama ir tęsiama dėl ko susitarta.

Žengdami į naują Nepriklausomos valstybės dešimtmetį – gal esame verti brandesnės politinės kultūros ir naujos kokybės demokratijos, atveriančios kelią į pasitikėjimo visuomenės kūrimą.

Laikas pradėti diskusiją, ar esame pribrendę aukštesnei demokratijos kokybei. Kiek, kur ir kaip galėtume pradėti aktyviau diegti sociokratijos principus.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.