Uždaryti

Mažvydas Jastramskis. Vėl krizė, vėl konservatoriai

Jeigu Markas Tvenas būtų gyvas ir komentuotų Lietuvos politiką, jis galbūt pasakytų – Seimo rinkimai nesikartoja, bet rimuojasi.

Atrodo, vėl krizė, vėl į valdžią po rinkimų švytuoklės ateina konservatorių ir liberalų vyriausybė. Savo nelaimei. Bet ar toks palyginimas yra tinkamas? Panagrinėkime plačiau.

Iš tiesų, į Seimo rinkimus žvelgiant iš paukščio skrydžio, galima įžvelgti ciklą. Po konservatorių valdymo ir reikalingų, bet nepopuliarių sprendimų daugiausiai balsų gauna socialdemokratai (2000 ir 2012 m.). Po jų dalis tautos ieško naujų partijų – Darbo partijos (2004 m.) ir „valstiečių“ pergalės (2016 m.). Tada ateina krizė ir atsisukama į konservatorius: 2008 ir 2020 m.

Neprisimenu, kas sakė, kad tai yra politinė švytuoklė. Daug kas sakė. Bet iš paukščio skrydžio nesimato esminių detalių.

Šiaip jau „švytuoklė“ rinkėjų elgesio tyrimuose vadinama retrospektyviuoju balsavimu. Žmonės „švytuoja“ ne bet kaip. Jie vertina rezultatus ekonomikoje, viešajame valdyme. Ir jei nėra jais patenkinti, balsuoja prieš vyriausybę.

Lietuviai vyriausybių rezultatais niekada nebūna labai patenkinti.

Didelė dalis rinkėjų blaškosi: gali kartą balsuoti už Darbo partiją, kitą – už liberalus, trečią – už „valstiečius“. Tačiau dėl negatyvios partinės tapatybės jie į konservatorius metasi sunkiau. Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) iš retrospektyvaus balsavimo išlošia mažai.

Kita vertus, nors TS-LKD sunkiai renka rinkėjus, bet kai jau pritraukia, tai pritraukia ilgam. Aukštai kilę – pavyzdžiui, Darbo partija – žemai krenta. Su „švytavimo“ logika TS-LKD turėjo tragiškai pasirodyti 2012 m. Seimo rinkimuose. Bet pagal mandatus užėmė antrą vietą.

Kai partijų simpatikų ratas tai plečiasi, tai staigiai traukiasi, išlieka viena konstanta – konservatoriai. Pavyzdžiui, žmonių, kurie jaučiasi artimi socialdemokratams, dalis sumažėjo nuo 14 proc. po 2012 m. rinkimų iki vos 4 proc. 2019 metais (duomenų šaltinis – nacionalinės porinkiminės studijos).

Konservatorių atitinkamas rodiklis – apie 7 ir 9 procentus. Neįspūdinga, bet stabilu.

Todėl šiai partijai yra palankūs rinkimai, kuriuos dalis „kaičiųjų“ rinkėjų praleidžia. Spėčiau, kad taip ir nutiko su dalimi buvusio valstiečių ir socialdemokratų elektorato šiais metais.

Ši konservatorių pergalė turi kai ką bendro su 1996 m. Ir dabar, ir tada į Tėvynės sąjungą nepatenkintieji urmu nesimetė. Tarp 2016 ir 2020 m. partija prisidėjo virš 15 tūkst. naujų rinkėjų. Tai nėra daug. Bet neatėjus daliai kito elektorato, jie su aiškia persvara užėmė pirmą vietą.

Nenoriu kaip dalis „švytuojančių“ komentatorių supaprastinti paveikslą. Dešinės rinkėjų bendrai padaugėjo, o naujai koalicijai esminė buvo Laisvės partijos sėkmė. Ji gali rodyti ir jaunų rinkėjų su post-materialiomis vertybėmis nišą, ir besitęsiančią naujovių paiešką.

Gal – abu viename.

Padėjo dešiniesiems ir Ingridos Šimonytės veiksnys, atsargi komunikacija, darbas su kandidatais vienmandatėse.

Visgi kalbėti apie tai, kad tauta parodė kažkokį tai esminį posūkį, švytuoklę į dešinę – per skambu. Seimo rinkimuose balansas buvo trapus ir jei ne 5 proc. barjeras, vyriausybė galėjo būti visai kita.

Todėl valdantieji darys klaidą, jei seks „valstiečių“ pėdomis – įsijaus ir pamirš tai, kas jiems padėjo ateiti į valdžią.

1996 m. konservatoriams po pergalės atrodė, kad dabar jie jau valdys amžinai. Buldozerinės politikos tada netrūko. Arogantiškas premjeras Gediminas Vagnorius leido sau nesiskaityti su prezidentu Valdu Adamkumi. Nesėkmingai įvykdyta „Mažeikių naftos“ privatizacija.

Kitų paliktas šukes rinkęs ir su Rusijos ekonominės krizės pasekmėmis susidorojęs premjeras Andrius Kubilius negalėjo sukurti stebuklo. Taip, jis vėliau atstatė konservatorių prestižą. Bet 2000 m. konservatoriai tapo „vieno lifto“ partija – mandatų sumažėjo nuo 70 iki 9.

Šiame starte atrodė, kad TS-LKD nepasimokė. Seimo vadovybės formavimas, kaip teigia politologas Matas Baltrukevičius, turėjo „keršto politikos“ bruožų. Ne šventa buvo ir opozicija. Bet naujo Seimo pradžia turėjo būti sklandesnė. Ir tai priklausė nuo dešiniųjų daugumos.

Kita vertus, kantri valdančiųjų poza per vyriausybės formavimą parodė, kad susiimti dešinė moka. Pokalbių su kandidatais į ministrus procesą reikėjo greitinti. Bet premjerė Šimonytė nepasidavė nuomonėms, kurios galėjo įstumti į konfliktą su Gitanu Nausėda. Keliose kandidatūrose – kaip pas mus ir priimta „gyvojoje konstitucijoje“ – atsižvelgta į prezidento nuomonę.

Racionalų požiūrį pademonstravo ir Laisvės partija, nepurkštavusi ir greit suradusi naują susisiekimo ministrą.

Spaudimo dešinei prideda tai, kad jie vėl valdys per krizę. 2008 m. gruodį Kubiliaus vyriausybė pamatė rekordinės biudžeto skylės grėsmę. Šimonytės kabinetas ateina prie rekordinio COVID-19 atvejų ir mirčių skaičiaus. Nežinia, ar ateityje nenusimato ir ekonominė krizė.

Bet reikia pripažinti, kad kontekstas skiriasi. 2008 m. krizės pradžia sutapo su dešiniųjų atėjimu. Jiems lietuviai suvertė kaltę už pasekmes ir nepopuliarius sprendimus. Be to, tai buvo gryna ekonominė krizė.

Dabartinė krizė nesutampa su naujos vyriausybės patvirtinimu. Greičiau atvirkščiai – antrosios pandemijos bangos įsibėgėjimas persidengė su nueinančios valdžios paskutiniais mėnesiais.

Knygoje The Politics of Competence (2017) politikos mokslininkai Jane Green ir Will Jennings tiria tai, kaip rinkėjai vertina vyriausybių darbą. Jie atranda, kad naujos vyriausybės savo darbo pradžioje apturi „medaus mėnesį“ (didesnio populiarumo periodą) ne šiaip sau – per pirmas keliolika savaičių rinkėjai dėl problemų valstybėje dar kaltina buvusią valdžią.

Kitame naujame tyrime, dar šiais metais publikuotame European Journal of Political Research, buvo nagrinėta europiečių politinė reakcija į karantiną. Politikos mokslininkai atrado, kad po jo padidėjo piliečių pasitikėjimas vyriausybe ir pasitenkinimas demokratija. Taip nutiko todėl, kad gyventojai suprato: sprendimai toje situacijoje buvo pagrįsti ir reikalingi.

Šie tyrimai atlikti remiantis Vakarų valstybių duomenimis. Mūsų regione rinkėjai yra reiklesni. Ir mažiau pasitiki valdžia. Kita vertus, patys pikčiausi apskritai neina balsuoti.

Ir tyrimai, ir atsakingos vyriausybės principas sako, kad dešinė neturi bijoti priimti reikalingus sprendimus. Svarbiausia juos priimant tartis – su ekspertais, visuomene, kitais galios centrais.

Užtenka to, kad per rinkimų periodą mes visi – tiek valdžia, tiek opozicija, tiek visuomenė – ignoravome „dramblį kambaryje“. Dramblys užaugo. Ir gali šaliai pridaryti daug žalos.

Vyriausybė turi imtis priemonių. Visuomenė supras. Bent jau jos racionalioji dalis.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.