Uždaryti
2020-09-24 05:08:53
2020-08-31 00:00:00
VU TSPMI biblioteka dirba įprastu laiku: 10:00 – 18:00 val.
Lankytojai privalo laikytis visų saugumo rekomendacijų: dėvėti veido kaukes, dezinfekuoti rankas bei išlaikyti saugų atstumą nuo kitų.
2020-09-24 05:08:53
2020-09-02 00:00:00

Visą svarbiausią informaciją apie studijas ir tvarkaraščius rasite COVID 19 polapyje magistrams ir polapyje bakalaurams.

Mažvydas Jastramskis. Laisvė mylėti Putiną

Lietuvoje iš naujo atrasta, kad dalis mūsų šalies gyventojų teigiamai vertina Vladimirą Putiną ir Rusiją.

Politikos komentatoriai aptarinėja „Pew“ centro tarptautinę apklausą, atliktą 33 šalyse. Remiantis ja, Lietuvoje apie 29 procentus gyventojų turi palankią nuomonę Rusijos atžvilgiu.

Tai daugmaž atitinka Vakarų valstybių medianą, kuri yra 31 procentas. Dar apie 23 procentus lietuvių pasitiki Putinu kalbant apie tai, ar Rusijos prezidentas elgsis teisingai tarptautiniuose reikaluose.

Vieniems ekspertams šie Lietuvos skaičiai yra dideli ir rodo grėsmę, kiti situacijos nedramatizuoja.

Taip sutapo, kad į viešąją erdvę pateko ir savotiškų anekdotinių duomenų. Ne savo noru išgarsėjo Klaipėdos mokytoja, per rusų kalbos pamoką palankiai atsiliepusi apie sovietmetį ir gyrusi Rusijos prezidentą.

Reakcijų būta įvairių – nuo smerkimo, balansuojančio ant atviro kvietimo „raganų medžioklei“ iki nuomonės, kad mokytojų įtaka menka, o jų kontrolės didinimas pats būtų pagyrimas Putinui.

Po teisybei, tai, kad dalis šalies gyventojų palankiai vertina Rusiją ir jos prezidentą, sutinka su šios šalies propagandai naudingais (ir faktiškai klaidingais) naratyvais, nėra nauja.

Bet reikia akcentuoti, kad tai būdinga mažumai. Be to, lyginamojoje perspektyvoje (o tam, kad matytume objektyvų paveikslą, reikia lyginti) Putinas matomas gerokai prasčiau, nei kiti tarptautiniai lyderiai.

Pavyzdžiui, tyrimui apie Rusijos propagandą 2016 m. užsakytoje Rytų Europos centro (RESC) apklausoje buvo simpatiją matuojantis klausimas su skale nuo -5 (politikas labai nepatinka) iki 5 (labai patinka). Putinas buvo blogiausiai vertinamas tarptautinis lyderis su ryškiu minuso vidurkiu (-2), kai Baracką Obamą (vidurkis 1,8) ir Angelą Merkel (1) lietuviai vertino aiškiai palankiai.

Imant užsienio politikos klausimus, išsamiausio iki šiol (ne)atsparumo Rusijos propagandai tyrimo (Ainė Ramonaitė ir kiti, „Kas eitų ginti Lietuvos?“, 2018) skaičiai rodo: su Rusijai palankiais naratyvais sutinka nuo 14 (kad Krymas teisėtai tapo Rusijos dalimi) iki 36 procentų (Lietuvos užsienio politika Rusijos atžvilgiu pernelyg griežta) respondentų. Galima ginčytis, ar tai daug, ar mažai. Tačiau šių nuostatų vertinimas privalo atsispirti nuo priežasčių supratimo.

Studijos rodo, kad palankumas Rusijai koreliuoja su trimis dalykais – tautybe, sovietmečio vertinimu ir šiek tiek su Rusijos kanalų žiūrėjimu.

Imant pastarąjį veiksnį, raktinis žodis yra „šiek tiek“. Sidabrinės kulkos teorija – kad (jaunas) žmogus prisižiūri ar prisiklauso propagandos ir transformuojasi į Rusijos rėmėją – pasiteisina labai ribotai. Toks požiūris pernelyg supaprastina socialinį elgesį ir vertybių formavimąsi.

Kaip minėtame tyrime rašo Ramonaitė, „propaganda veiksminga tada, kai remiasi esamais įsitikinimais“. Labiausiai palankumą Rusijai didinantis veiksnys yra sovietmečio nostalgija. Ji būdinga vadinamiesiems pokomunistinės transformacijos pralaimėtojams – žmonėms, kurie savo socialinį statusą po sovietinio režimo griūties (subjektyviai) mato kaip kritusį.

Ši schema gerai matosi istorijoje iš Klaipėdos. Žmogus, kuris dėl vienų ar kitų priežasčių jaučiasi nuskriaustas perėjime į nepriklausomą, demokratišką Lietuvą ir mišrios rinkos ekonomiką, ieško paaiškinimų, kurie rezonuotų su jo politikos suvokimu. Ir čia alternatyvas pasiūlo autoritarinę Rytų tradiciją tęsianti Rusija.

Ką su tuo daryti?

Visų pirma turime suprasti, kad trumpuoju laikotarpiu neišeis staigiai pakeisti įsišaknijusių nuostatų. Raganų medžioklės nepadės, nes visuomenės vertybinis audinys keičiasi lėtai. Tačiau keičiasi – nors skaičiai gana fragmentiški, visgi matyti, kad jauniems žmonėms prosovietinė nostalgija būdinga mažiau ir jos bendras lygis visuomenėje per 15 metų yra smukęs.

Protingas kelias – ieškoti ilgalaikių ekonominių ir socialinių priemonių, kurios tokias pažiūras turinčius žmones integruotų į valstybę, leistų jiems jaustis savais, o ne pralaimėtojais. 2016 metais RESC tyrimui atliktos tautinių mažumų (tarp jų prosovietinė nostalgija yra didesnė) apklausos analizė parodė, kad daugiau uždirbantys respondentai buvo rečiau linkę Rusiją vertinti palankiai.

Antra, verta prisiminti, kad Lietuva, skirtingai nei Rusija, yra liberali demokratija. Ir čia turime paradoksą, kurį net ir demokratams kartais sunku pripažinti. Žodžio laisvę įtraukdamas kaip savo apibrėžties kriterijų, šis režimas įgalina nuomones, kurios kvestionuoja pačią demokratiją.

Demokratijoje jūs galite diskutuoti apie diktatūros (sovietmečio ar dabartinės Rusijos) pliusus. Skirtingai nei diktatūroje, turite laisvę kritikuoti valdžią ir deklaruoti savo simpatijas politikams, kurie jums šią laisvę, gavę progą, pakirptų.

Aišku, net ir demokratijoje laisvė turi ribas ir kraštutiniais atvejais gali būti apribota. Jeigu skatina smurtą, kitus nusikaltimus, kursto neapykantą kitoms socialinėms grupėms.

Sovietmečio nostalgija ir pagyros Putinui, kad ir kaip tai atrodo iš moralinės pusės, nelabai atitinka šių kriterijų. Kita vertus, būtų keista nutylėti, kad tai yra iškraipytos informacijos skleidimas.

Ir būtent tai labai aktualu švietimo institucijoms, kuriose turėtų būti ieškoma tiesos, remiamasi faktais, duomenimis ir logiškais argumentais. O ne skatinama klaidingų nuomonių įvairovė (taip, nuomonė subjektyvi; bet jei ji pretenduoja į realybės apibendrinimą, jos teisingumas gali būti patikrintas).

Tai yra platesnė požiūrio į švietimo sistemą problema, kurios tikrai neišspręs visuotinė „Putino mylėtojų“ kontrolė. Tačiau pozicija, kad mokytojas pamokose (ar dėstytojas paskaitose) gali kalbėti bet ką, irgi yra ydinga. Nes tai riboja mokinių teisę į objektyvią informaciją.

Net jei nuklydimai į ditirambus Putinui (ar diskusijos apie driežiažmogius) mokinių nuostatų nepaveiks, tai reiškia, kad mažiau pamokos ar paskaitos laiko yra skiriama tiesioginei funkcijai – kalbos, (faktais paremtos) istorijos ar (duomenimis paremtos) medicinos mokymuisi.

Lietuvos gyventojai turi laisvę mylėti Putiną. Raganų medžioklė ir visuotinė kontrolė nėra liberalios demokratijos atsakas. Svarstykime apie ilgalaikes priemones, orientuotas į sovietmečio griuvimo pralaimėtojų integraciją.

Tačiau būtų gerai, kad švietimo institucijose labiausiai mylėtume tiesą.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.