Mažvydas Jastramskis. Kokios yra lietuvių vertybės užsienio politikoje?

Pastaraisiais metais pastebiu didėjantį susidomėjimą tuo, kaip Lietuvos žmonės remia vieną ar kitą vyriausybės sprendimą. Paskutinis debatų objektas – požiūris į (vertybinę) Lietuvos užsienio politiką.

Į viešą erdvę pateko Užsienio reikalų ministerijos (URM) užsakytų apklausų (atliko „Vilmorus“) duomenys. Čia įdomūs pora dalykų.

Pirma, paklausti apie vertybinę Lietuvos politiką Kinijos atžvilgiu, 13 procentų respondentų ją vertino teigiamai. Gerokai daugiau – 60 procentų – apklausoje tai vertina neigiamai arba labai neigiamai.

Antra, pastebimas nuosmukis pritarime bendrai valdžios institucijų formuojamai ir vykdomai Lietuvos užsienio politikai. Ją remia apie 30 procentų. Net ir galvojant apie dideles paklaidas, tai yra reikšmingas krytis nuo pastarųjų kelių metų, kai rodiklis svyravo tarp 46 (2018 metais) ir 61 procento (2020 metais).

Komentuodamas tai, politikos mokslininkas Ramūnas Vilpišauskas teigia, kad valdžia turėtų skirti daugiau dėmesio diskusijoms su visuomene, geriau pagrįsti sprendimus. Kitas politologas Laurynas Jonavičius iškelia versiją, kad žmonės gali remti užsienio politiką retorikoje, kol nepamato galimų kaštų. Atsiradus tokiai grėsmei, pavyzdžiui, dėl Kinijos sankcijų, požiūris keičiasi.

Kolegos iškelia svarbius argumentus. Pirma, vyriausybė galėtų suprasti: rinkimų būdu įgytas mandatas nereiškia, kad demokratijoje reikia apsieiti be konsultacijų su visuomene. Antra, požiūris į užsienio politiką galimai turi šį tą bendro su ekologija. Kai reikia saugoti gamtą, pritaria visi, bet jei pasigirsta kalbos apie didesnius mokesčius, mažesnį vartojimą, entuziastų mažėja.

Bet analizuojant gyventojų požiūrį į užsienio politiką, yra daugiau svarbių dalykų: ilgesnė perspektyva, nuostatų struktūra ir kaita, pačių klausimų formuluotės, kurios kartais būna problemiškos.

Pradėkime nuo paskutinio. LRT užsakytoje ir lapkritį atliktoje („Norstat LT“) apklausoje 34 procentai respondentų sakė, kad palaiko Lietuvos politiką Kinijos/Taivano atžvilgiu (nepalaikė 41 procentas). O štai aptartoje URM apklausoje gruodį pritarimas „vertybinei politikai Kinijos atžvilgiu“ buvo jau tik 13 procentų (su 60 procentų prieš). Kaip paaiškinti tokius skirtumus?

Apklausas darė skirtingos bendrovės, tačiau net ir atsižvelgiant į galimai kitokią respondentų atranką, skirtumas per didelis. Galbūt jį įmanoma aiškinti tuo, kad situacija per mėnesį žymiai stipriau eskalavosi, Kinijos grasinimai nesibaigė, viešoje erdvėje atsirado daugiau kritikos vyriausybei. Tačiau yra kita problema: abu klausimai turi matavimo ydų ir nėra palyginami.

Pirmoje apklausoje neaišku, ką turi palaikyti ar nepalaikyti gyventojai – Taivano atstovybės atidarymą, jos pavadinimą ar apskritai nebendradarbiavimą su Kinija. Antroje apklausoje šias problemas pagilina pridėtas žodelis „vertybinė“. Atsiribojant nuo pačių užsienio politikos sprendimų (jų pagrįstumas nėra šio komentaro tema), čia atsiranda nepageidaujami pakeleiviai – į vertinimą įsiprašo respondento požiūris į konservatorius, su kuriais yra siejamas terminas „vertybinė“.

Pamoka galėtų būti tokia: jeigu norime žinoti visuomenės nuomonę, tuomet reikia ją kruopščiau matuoti. O kruopštumas prasideda nuo klausimų formulavimo. Ir tęsiasi per palyginamumą.

Kontekstinės informacijos gali suteikti Nacionalinės rinkiminės studijos projekto 2020 metų porinkiminė apklausa (atliko „Norstat LT“). Nors dėl pandemijos apribojimų teko apklausti žmones internetu ir per telefoną, pritaikius duomenų svėrimą, galime pamatyti daugmaž reprezentatyvų vaizdą.

Respondentų buvo paprašyta įvertinti teiginį: „Lietuva turi remti žmogaus teisių ir demokratijos šalininkus Kinijoje, net jeigu dėl to suprastėtų santykiai su šia šalimi“. Pritarė apie 29 procentus. Nesutinkančių buvo apie 20 procentus, bet labai daug neturėjo nuomonės arba sakė „nei taip, nei ne“.

Matome, kad ir anksčiau daug entuziazmo tokiai politikai Kinijos atžvilgiu nebuvo. Bet nebuvo ir didelio priešiškumo. Reakcija į vyriausybės veiksmus, tikėtina, nuomonės neturinčius stūmė link neigiamų vertinimų. Vėlgi, palyginti sunku, nes anksčiau aptarti klausimai yra problemiški.

Geriau palyginti galime užsienio politikos vertinimą (iš paviešintų URM apklausų), kurio krytis akivaizdus. Čia vėl nekonkreti formuluotė, bet bent jau klausimas yra vienodas ir pateiktas kelis metus iš eilės.

Galbūt tai lėmė atsiradę kaštai. Tačiau turiu papildomą aiškinimą: pastarieji mėnesiai pradėjo aktyvuoti tas gyventojų nuostatas, apie kurias iki šiol jie galvojo mažai. Realybė yra tokia, kad imant konkrečius klausimus, parama svarbiems Lietuvos užsienio politikos aspektams ir anksčiau nebuvo didžiulė.

Atsiremti galime į 2019 metų reprezentatyvią porinkiminę studiją (atliko „Norstat LT“), kuri turi kelis pliusus. Pirma, ji atlikta dar iki 2020 metų rinkimų – taigi, vertinimai bus atsieti nuo dabartinės valdžios. Antra, nors tada diskusijų apie galimus kaštus irgi būta (ekonominiai ryšiai su Rusija), tačiau šis naratyvas viešos erdvės neuždominavo. Trečia, apklausa buvo atlikta gyvai.

Panagrinėkime atsakymus į keturis klausimus apie Rusiją ir NATO: dalykus, kurie tiesiogiai susiję su Lietuvos saugumu.

Pirmas teiginys: „Sankcijos Rusijai turėtų būti švelninamos“. Sutinka ir greičiau sutinka 42 procentai, nesutinka ir greičiau nesutinka – 29 procentai. Likę neturi nuomonės arba sako „nei taip, nei ne“.

Antras teiginys: „Lietuvos retorika Rusijos atžvilgiu yra pernelyg agresyvi“. Sutinka 50 procentų, nesutinka 25 procentai.

Trečias teiginys: „Baltijos šalyse reikėtų dislokuoti JAV priešraketinės gynybos sistemą“ Sutinka 31 procentas, nesutinka 40 procentų.

Ketvirtas teiginys: „Reikėtų siekti, kad Lietuvos gynybos biudžetas būtų didinamas virš NATO normos ir pasiektų 2,5 procento nuo BVP“. Sutinka 18 procentų, nesutinka 53 procentai.

Apibendrinant, visuose keturiuose klausimuose Lietuvos užsienio politiką aiškiai remia nuo 18 procentų (sutinka su gynybos biudžeto didinimu) iki 31 procento (JAV priešraketinės gynybos sistema).

Žinoma, daug kas neturi nuomonės. Dalis žmonių gal nepalaiko gynybos finansavimo didinimo ar griežtų sankcijų, bet vis tiek orientuojasi į Vakarus ir nenori artimų santykių su Rusija. Bendra parama NATO, kaip matosi iš kitų tyrimų, yra didesnė nei šie skaičiai. Toje pačioje 2019 metų apklausoje net 69 procentai nesutinka, kad narystė ES yra neigiamas dalykas Lietuvai.

Visgi matome ir tai, kad ties visais keturiais, konkrečiais klausimais pritarimas yra mažesnis nei URM apklausose. Iki šių metų. Gal yra taip, kad Lietuvos vyriausybės turėjo geros valios rezervą, dėl kurio rinkėjai atskiriems sprendimams (siekiams) užsienio politikoje neprieštaravo, nepaisant savo pačių (miegančių) nuostatų. Tas geros valios rezervas dabar išseko ir nuostatos aktyvuojasi. Ir ne tik: ties kai kuriais klausimais (Kinija) nuomonės neturėjimas galimai keičiasi į neigiamus vertinimus.

Vienas iš raktinių žodžių čia yra „galimai“. Taip sakau todėl, kad klausimai tarp studijų skiriasi ir norėtųsi sulaukti daugiau duomenų. Tačiau preliminarūs ženklai nėra palankūs „vertybinei“ užsienio politikai.

Būtų negerai, jeigu skepsis dėl Kinijos politikos suteiktų daugiau svorio nepalankioms nuostatoms, susijusioms su Rusijos ir JAV vaidmeniu Europos saugume. Juolab, jos yra susiję: atsakymų tarpusavio koreliacijos gana stiprios. Žmogus, kuris mažiau remia sankcijas Rusijai, mažiau remia ir gynybos finansavimą, ir taip toliau. Be to, šios nuostatos siejasi su žmonių politinėmis simpatijomis.

Ir čia atsiranda kitas sluoksnis: politikai, kurie iki šiol galėjo tam tikras savo rinkėjų nuostatas ignoruoti, dabar, klausimų aktualumui sustiprėjus, gali jausti pagundą pakeisti retoriką. Lietuvos saugumui tai nėra į naudą.

O apie rinkimus ir elektoratus dar pakalbėsime ateityje.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.