2022-05-27 05:45:40
2022-03-21 22:00:00

Prenumeruok VU TSPMI naujienlaiškį būsimiems(-oms) studentams(-ėms) – čia!

2022-05-27 05:45:40
2022-05-18 21:00:00

Paskelbtas VU TSPMI magistro ir politikos mokslų bakalauro baigiamųjų darbų gynimo tvarkaraštis.  Jį galite rasti čia.

2022-05-27 05:45:40
2022-05-16 21:00:00

Paskelbti pavasario semestro egzaminų tvarkaraščiai. Juos rasite čia.

Marijuš Antonovič. Lūžis dar neįvyko. Bet Lietuva gali jį paskubinti

Marijuš Antonovič. Lūžis dar neįvyko. Bet Lietuva gali jį paskubinti

Per pastarąsias savaites tarptautinėje politikoje įvyko daugybė svarbių įvykių: įvestos stiprios sankcijos Rusijai, Vakarų verslai traukiasi, Vokietija sustabdė „Nord Stream 2“ projektą ir pažadėjo skirti 2 proc. nuo bendrojo vidaus produkto (BVP) gynybai, Suomijoje po naujos apklausos duomenų suintensyvėjo diskusijos dėl stojimo į NATO, o Lietuvos visuomenė rodo beprecedentį solidarumą su Ukraina priimdama pabėgėlius, suteikdama humanitarinę ir karinę paramą. Kai kurie paskubėjo skelbti naujos eros pradžią.

Tarp jų buvo ir Lietuvos politikai. Jau vasario 28 d. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“ užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis teigė, kad „akyse matome vykstančią Europos istoriją“ ir pokyčius Europos Sąjungos (ES) politikoje pavadino milžiniškais. Panašiu tonu viešojoje erdvėje jau visą mėnesį kalba ir komentatoriai.

Bet verta prisiminti, kad tai nėra pirmas sukrėtimas, kuris neva turėjo iš esmės pakeisti Vakarų ir Lietuvos vidaus bei užsienio politiką. Po Krymo okupacijos ir karo Ukrainos Donecko ir Luhansko srityse 2014–2015 m., kai Vokietija prisidėjo prie Vakarų sankcijų Rusijai ir tuometės kanclerės Angelos Merkel pareiškimo, kad Vladimiras Putinas gyvena kitoje planetoje, irgi pasirodė svarstymų, kad Vokietijos politikoje įvyko pokyčiai. Tačiau tai nesutrukdė Vokietijai pastatyti dujotiekio „Nord Stream 2“.

Sankcijų kontekste sužibėjo Baltarusija, kuri pradėjo „gaminti“ tokius produktus kaip krevetės, keliavusius į Rusijos rinką. 2014 m. į Švedijos teritorinius vandenis įsiveržęs Rusijos povandeninis laivas taip ir nepaskatino Stokholmo įstoti į NATO.

Lietuvos visuomenės susitelkimas irgi nėra beprecedentis. Panašią situaciją galima buvo pamatyti ir per pirmą COVID-19 pandemijos bangą 2020 m. pavasarį, kai žmonės dėkojo ir aukojo medikams, mobilizavosi padėti pagyvenusiems žmonėms, ieškojo alternatyvių būdų aprūpinti valstybę medicininėmis apsaugos priemonėmis. Po metų visuomenėje vyravo frustracija, ribojimų ignoravimas ir reikalavimai grįžti prie „įprasto“ gyvenimo. Turbūt geriausias šio pokyčio pavyzdys buvo Andriaus Užkalnio raginimas feisbuke atidaryti restoranus, į priekaištus, esą tai pablogins epideminę situaciją, atsakant, kad mirties statistika „seniai niekam nieko nereiškia“.

Tad greičiau dabartinę situaciją Europos ir Lietuvos politikoje Rusijos ir Ukrainos atžvilgiu reikėtų vadinti ne lūžiu, o anglų kalbos išsireiškimu momentum. Šio žodžio reikšmę galima paaiškinti pasitelkus futbolo metaforą: komanda, ilgą laiką žaidusi nykiai, staiga pradeda aktyviau judėti, spausti varžovą ir susikuria geras progas įmušti įvartį. Rezultatas nepasikeitė, bet iš įvykių aikštėje matyti, kad „bręsta“ įvartis. Bet ar jis bus įmuštas ir pasikeis rezultatas, priklauso nuo to, kiek komanda gebės išlaikyti aktyvų žaidimą ir galiausiai realizuoti susikurtas progas.

Tad ką gali daryti Lietuva, kad dabartinis momentum išvirstų į lūžį, apie kurį kalba Lietuvos politikai? Ypač atsižvelgus į tai, kad laiko nėra daug dėl pamažu augančio nuovargio ir laipsniško viešosios erdvės perėjimo prie kitų temų.

1. Europos ginklavimasis. Vokietijos deklaracijos turi reguliariai atsispindėti gynybos biudžetuose, o paskui ją turėtų eiti likusios ES ir NATO narės. Tai ypač svarbu ruošiantis galimai Kinijos invazijai į Taivaną, kuri atitrauktų JAV dėmesį ir pajėgas nuo Europos ir sukurtų progą Rusijai dar kartą užpulti Ukrainą arba Europą. Lietuvai reikėtų siekti naujo politinio sutarimo NATO ar ES lygiu, kuriame Europos valstybės įsipareigotų skirti bent 2 proc. nuo BVP gynybai. Ypač veiksminga spaudimo priemonė galėtų būti Europos Parlamentas (EP).

2. Sankcijų Rusijai ir Baltarusijai išlaikymas ir tęstinumas. Lietuva turėtų siekti sutarimo ir viduje, ir ES bei NATO lygiu dėl sąlygų, kurias įgyvendinus galėtų būti atšauktos sankcijos Rusijai ir Baltarusijai. Rusijai – visos kariuomenės išvedimas iš Ukrainos teritorijos, įskaitant Krymo, Donecko ir Luhansko sritis. Baltarusijai – agresijos prieš Ukrainą nutraukimas, laisvų demokratinių rinkimų organizavimas, politinių kalinių paleidimas. Sankcijų tikslas ne nuversti V. Putiną ar Aliaksandrą Lukašenką, bet sukurti jiems tokius kaštus, kad jie nebebūtų pajėgūs finansiškai ir technologiškai vykdyti bet kokią karinę kampaniją. Tos pačios sąlygos galiotų ir visiško atsiribojimo nuo Rusijos ir Baltarusijos rinkų nutraukimui.

3. Švedijos ir Suomijos galimas prisijungimas prie NATO. Tam tikrą pavyzdį, kaip veikti šia kryptimi, parodė NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas: vos prasidėjus invazijai jis pakvietė Švediją ir Suomiją prisijungti prie NATO viršūnių susitikimo. Lietuva galėtų tęsti šią praktiką, kviesti Švediją ir Suomiją prisijungti prie Bukarešto devintuko susitikimų, rengti bendras karines pratybas su Švedija ir Suomija.

4. Ukrainiečių pabėgėlių integracija. Lietuva kol kas neblogai dorojasi su trumpojo laikotarpio iššūkiais priimdama pabėgėlius. Žmonėms suteikiama pastogė, būtinieji reikmenys, psichologinė pagalba, paslaugos, vyksta bendradarbiavimas su nevyriausybinėmis organizacijomis. Bet didžiausias iššūkis laukia ilgalaikėje ateityje bandant ukrainiečius, tiksliau, ukrainietes, integruoti į Lietuvos ekonomiką.

Prie to reikėtų būtinai pridėti, kad Lietuvoje labai trūksta kultūrinės infrastruktūros ukrainiečių integracijai: Lietuvoje nėra mokyklų ukrainiečių kalba, nėra nė vienos Ukrainos autokefalinės stačiatikių cerkvės parapijos, trūksta katalikų kunigų, kurie galėtų aukoti mišias ukrainietiškai, nėra jokios vietinės žiniasklaidos priemonės ukrainiečių kalba. Nesprendžiant šių problemų, ukrainiečiai ilgainiui gali išvykti iš Lietuvos į kitas šalis, kur bus geresnės sąlygos. Taip Lietuva prarastų progą suteikti didelį postūmį savo kultūriniam, moksliniam, ekonominiam ir demografiniam vystymuisi.

5. Pasmaugti pigios valstybės filosofiją. Praėjus aštuoneriems metams po Krymo okupacijos, Lietuva vis dar neturi nė vieno Ukrainos eksperto. Esminė tarptautinės politikos idėjų kalvė pajėgumais negali lygintis net su kolegomis iš Estijos, o apie lygiavimąsi į Lenkiją net beprasmiška kalbėti. Humanitarinių ir socialinių mokslų tyrėjai pervargę, apsikrovę dėstymu ir aršiai kovoja dėl trupininio mokslo finansavimo. Tai riboja jų galimybes tapti pasaulinio lygio savo sričių ekspertais.

Lietuvos diplomatija yra persitempusi, prarandanti pajėgumus dėl darbuotojų išėjimo į kitus sektorius. Tokia situacija daugiausia nepakankamo finansavimo pasekmė, kylanti iš daugiau nei 10 metų Lietuvoje vyraujančios pigios valstybės filosofijos (kartais šis mąstymas įgaudavo groteskiškas, kone džihadistines formas, tai puikiai iliustruoja prezidentės Dalios Grybauskaitės istorija perkant kilimą). Visa tai lemdavo, kad Lietuva, užuot aktyviai veikusi tarptautinėje, ypač ES ir NATO, arenoje, turėdavo apsiriboti žinučių siuntimu ir laukimu, kada ir kiek Vakarai „atsikvošės“, t. y. pradės mąstyti taip, kaip Lietuva. Dabar yra puiki proga keisti šią ydingą paradigmą.

Kadaise Bernardas Gailius komentare „Lietuvos žinioms“ teigė, kad viena didžiausių Lietuvos užsienio politikos problemų yra perdėtas simbolizmas. Galima pridėti, kad apskritai lietuviškas politinis mąstymas suteikia per didelį vaidmenį simboliams. Dabartinėje situacijoje susitelkimas į simbolius gali privesti prie klaidingų išvadų, kad Vakarų politikoje Rusijos atžvilgiu jau įvyko esminiai pokyčiai, o tai ateityje gali išvirsti į eilinį nusivylimą Vakarais ir Lietuvos sąjungininkais. Tačiau Lietuva turi daug galimybių pakreipti įvykius savo linkme ir išvengti šio scenarijaus.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.