Uždaryti
2020-12-01 14:31:49
2020-11-11 00:00:00

Nuo lapkričio 11 d.  biblioteka paslaugas teikia nuotoliniu būdu. Daugiau informacijos rasite čia

 

Liutauras Gudžinskas. Kaip pasiekti nacionalinį susitarimą dėl rugsėjo pirmosios

Mokytojai veržiasi per langus, ministrės atstatydinimas su trenksmu, uždaromas Vilniaus universitetas, prasti matematikos egzamino rezultatai, pasimetimas ir nepasitenkinimas ugdymo įstaigose karantino metu – švietimo sistemai šie ketveri metai buvo tikrai nelengvi. Ar galima išeitis?

 

Dažnai sakome: Lietuva neturi gausių išteklių – išskyrus savo žmones. Kartais giriamės didžiausiu aukštąją mokyklą pabaigusių nuošimčiu mūsų šalyje tarp ES valstybių narių. Tačiau atsiras, kas primins: pagal mokinių testų rezultatus velkamės Europos uodegoje. Kai broliai estai, latviai ir lenkai – priekyje. Deja, pastarasis rodiklis geriau atspindi mūsų švietimo padėtį.

Giluminiai garsiosios Suomijos švietimo sistemos tyrimai rodo: stipriai mokyklai sukurti reikia dešimtmečių, ir centrinis vaidmuo turi atitekti mokytojui. [1] Pašaukimas – gražu ir svarbu. Tačiau tam, kad mokytojas jo neprarastų ir nenusiviltų, jam turi būti ir sudaromos deramos darbo sąlygos, ir tinkamai atlyginama. Lietuvoje turime priešingą situaciją: vos vienas iš dešimties mokytojų rekomenduotų šią profesiją savo vaikams. [2] Turbūt ne veltui.

Suomiai kantriai kūrė savo švietimo sistemą nuo pat savo nepriklausomybės pradžios. Jie suvokė savo trapią geopolitinę padėtį ir ekonominį atsilikimą. Tuo jie skyrėsi nuo Šiaurės šalių ir tuo buvo panašūs į Baltijos tautas. Jiems investicijos į visuotinį kokybišką ugdymą buvo valstybės išlikimo klausimas. Mes tuo tarpu šią pamoką kažkaip praleidome arba pamiršome. Pasikartosiu – tuo skiriamės nuo estų, latvių ir lenkų.

Vyriausybės kadencijai einant į pabaigą, valdantieji iškėlė nacionalinio susitarimo dėl švietimo idėją. Dabar ir patys atvirai pripažįsta, kad nesitikėjo pasirašyti jį prieš artėjančius rinkimus. Tai tokia sumanioji viešųjų ryšių akcija politinių partijų priešpriešai įkaitus iki maksimumo.

Dabar iš tiesų geriausia sulaukti Seimo rinkimų ir jų rezultatų. Žmonių valia geriausiai parodys, ar palaikoma dabartinė švietimo politikos kryptis. Pernai įvykę treji rinkimai leidžia nuspėti, kur linksta piliečių nuotaikos. Ypač svarbūs buvo Prezidento rinkimai. Jų išdavoje žmonės nusprendė: Lietuva turi kurti gerovės valstybę ir per penketą metų gerokai padidinti valstybės biudžetą.

Kaip išrinktasis prezidentas savo programoje įrašė, vien iš mokesčių iki 2024 m. turime valstybės biudžetą padidinti iki 35 proc. BVP. Po Seimo rinkimų jis įgys realią ir ko gero vienintelę progą įrodyti, kad jam tai ne tušti pažadai, ir tuo pagrindu imti telkti naują politinę daugumą.

Esant gausesniam valstybės iždui, atsiras ir palankios sąlygos siekti proveržio švietimo srityje. Kaip ir dėl gynybos, taip ir dėl švietimo – pagrindinių parlamentinių partijų susitarimas privalo būti. Atsižvelgiant į tarptautinę padėtį, neturime prabangos tokio neturėti. Tačiau skirtingai nuo dabartinės Vyriausybės pateiktojo varianto, toks susitarimas turi būti kuo lakoniškesnis ir kuo mažiau technokratinis.

Jame turi būti palikti tik svarbiausi dalykai. Pirmiausia, kad švietimui turi būti skiriama ne mažiau nei 6 proc. BVP. To reikia tam, kad būtų galima mokėti orius mokytojų ir dėstytojų atlyginimus ir užtikrinti deramas jų darbo sąlygas, skirti daug didesnį dėmesį ikimokykliniam ugdymui nei iki šiol, ir galiausiai – panaikinti prarają tarp ugdymo įstaigų ir jų teikiamo išsilavinimo taip sustabdant įsibėgėjusį švietimo privatizacijos vajų.

Kantrybės ir ištvermės – to pirmiausia norisi palinkėti šią nepaprastai įtemptą rugsėjo pirmąją visiems mokytojams, dėstytojams, mokiniams, studentams ir jų tėvams. Tikiu – kas nepalaužia, tas padaro mus tvirtesnius. Taip bus ir šįkart.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako