Uždaryti
2020-09-21 03:44:38
2020-08-31 00:00:00
VU TSPMI biblioteka dirba įprastu laiku: 10:00 – 18:00 val.
Lankytojai privalo laikytis visų saugumo rekomendacijų: dėvėti veido kaukes, dezinfekuoti rankas bei išlaikyti saugų atstumą nuo kitų.
2020-09-21 03:44:38
2020-09-02 00:00:00

Visą svarbiausią informaciją apie studijas ir tvarkaraščius rasite COVID 19 polapyje magistrams ir polapyje bakalaurams.

Liutauras Gudžinskas. Solidarumas su gudais: kodėl „Baltijos kelio“ akcijos nepakanka

A. Lukašenka prarado legitimumą ir nebekontroliuoja padėties šalyje. Kita vertus, jėgos struktūros vis dar jo pusėje. Ir panašu, kad jos ir toliau jį palaikys, nes Kremlius sėkmingai atgraso Vakarus nuo aktyvesnio įsikišimo į Baltarusijos reikalus. Kas galėtų padėti pakeisti situaciją?

 

Nors S. Cichanouskajos indėlis į revoliucinės situacijos susiklostymą labai svarbus, politinė opozicija viena to padaryti nepajėgs. Vakarykštė Koordinacinės tarybos spaudos konferencija, kurioje konkrečių planų nebuvo paskelbta, o daugiausia mėginta paneigti A. Lukašenkos kaltinimus dėl valstybės perversmo organizavimo, tai tik patvirtina.

S. Haggard ir R. Kaufman 2016 m. išleistoje knygoje „Dictators and Democrats: Masses, Elites and Regime Change“ pabrėžia, kad šiuolaikinės diktatūros sąlygomis opozicinės partijos labai retai inicijuoja ir įgyvendina pokyčius. Dėl to, kad yra susiskaldžiusios, silpnai organizuotos ir pačios stokojančios visuomenės pasitikėjimo. Taigi, situacija, kai nėra aiškaus viską organizuojančio lyderio, o režimo kaita, visgi, yra potenciali, nėra nestandartinė. Šie autoriai nurodo dvi dažniausiai sutinkamas jėgas, kurios atlieka realų revoliucinį veiksmą nuverčiant diktatorių: tautiniai sąjūdžiai arba darbininkų judėjimai.

Mūsų vertinimą kiek temdo tai, kad lyginame Baltarusijos įvykius su Ukrainos atveju ar savo patirtimi (mėginimas atkartoti „Baltijos kelią“ čia ypač simptomiškas). Bet, jei Baltijos šalyse ir Ukrainoje esminį vaidmenį atliko tautinėmis idėjomis savo veiklą grindžiusios organizacijos, reali Baltarusijos revoliucinė jėga – valstybinių gamyklų darbininkai ir jų skelbiami streikai. Jei ieškoti kaimynystėje artimiausio pavyzdžio, juo, veikiausiai, būtų Lenkija ir Gdansko laivų statyklų darbininkų įkurtas „Solidarumas“.

Pažymėtina, kad A. Lukašenka, subsidijuodamas valstybines gamyklas, iki šiol pats rėmėsi jų darbininkais, tad tai, kad dabar jis yra jų nušvilpiamas, yra drąsinantis ženklas. Kadangi, skirtingai nuo V. Putino ir dalies kitų diktatorių, A. Lukašenka buvo pasirinkęs valdyti vienui vienas (be partijos, be oligarchų, be „konstruktyvios opozicijos“ ir kitų galimų sąjungininkų), jis atsidūręs labai nepavydėtinoje situacijoje. Nors ir pradėjo kalbėti apie derybas ir galimybę nustatyti naujas žaidimo taisykles pakeitus konstituciją, jo akivaizdi paranoja visų kitų politikos dalyvių atžvilgiu daro jį labai nepatikimu partneriu. Lieka tik viena galimybė, kaip įmanoma ilgiau išsilaikyti valdžioje: taikyti represijas ir grasinti jomis, tačiau taip visuomenės nesutelksi.

Koks galėtų būti Lietuvos vaidmuo šioje situacijoje?

Pirmiausia, nustoti žiūrėti į baltarusius iš aukšto. Labai ilgą laiką buvome linkę nuvertinti savo kaimynų demokratijos reikalą – ekonominės gerovės ar geopolitinės vaizduotės labui. Turbūt pamiršome, bet prieš dešimt metų baltarusių studentai į tai mūsų dėmesį mėgino atkreipti protestuodami prie Prezidentūros rūmų. Tai nebegali kartotis.

Antra, savo pačių tautinio naratyvo projekcijas svarbu papildyti labai konkrečia ir apčiuopiama parama Baltarusijos pilietinei visuomenei, ypač svarbiausiai jos atramai – darbininkų judėjimams. Šiuo atžvilgiu labai svarbi ir savalaikė Lietuvos iniciatyva siūlyti sudaryti panašų ES paramos fondą. Tai būtų daug daugiau ir reikšmingiau nei vien tik reiškiamas „gilus susirūpinimas“ ar simbolinės vienybės ženklai. Ši revoliucinė situacija gali tęstis labai ilgai. Privalome pasirūpinti, kad neišsektų Baltarusijos demokratijos šalininkų jėgos.

Trečia, tarptautinėje erdvėje veikti tik su sąjungininkais. Neatsargi saviveikla gali atsisukti prieš mus pačius. Turime įtikinti ne tik kitas Baltijos ir Šiaurės valstybes ar Lenkiją, bet ir italus, prancūzus, vokiečius, anglus ir amerikiečius, kad Baltarusijos ateitis – raktas į Europos demokratijos raidą ir pasaulio taiką.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako