Uždaryti
2021-04-10 22:33:20
2021-01-15 00:00:00

VU TSPMI tarybos sprendimu visas studijų procesas 2020-2021 mokslo metų pavasario semestrą vyks virtualiai. Semestro tvakaraščius galite rasti čia!

Linas Kojala. „Viščiuko“ žaidimas

„Viščiuko“ žaidimo esmė – paprasta. Pavyzdžiui, du galingi automobiliai siaurame kelyje dideliu greičiu lekia vienas į kitą. Tikslas – įrodyti savo valią ir paskatinti oponentą pasitraukti iš kelio (taip paverčiant jį „viščiuku“). Bet taip pat kyla rizika, jog ryžto nepristigs nei vienai iš pusių, o tuomet grės skausmingas susidūrimas.

Būtent link to ir artėja derybos tarp Jungtinės Karalystės ir ES…

Ekonomistai sutinka, kad skyrybos be jokio susitarimo bus žalingos abiem pusėms. ES kaštai vien dėl eksporto trūkinėjimo galėtų siekti 33 mlrd. eurų per metus, o didžiausią neigiamą krūvį pajaustų Vokietija, Nyderlandai ir Prancūzija.

Tuo metu Jungtinės Karalystės ekonomika per metus, dėl BVP augimo lėtėjimo, netektų per 90 mlrd. eurų (kone dvigubai daugiau nei dėl COVID-19 pasekmių), skelbia „Baker McKenzie“ ir „Oxford Economics“.

Kyla rizika, kad tą pajaus ir paprasti gyventojai. Pavyzdžiui, apie 40 proc. britų suvartojamų maisto ir žemės ūkio produktų importuojami iš ES; kadangi dėl nepasiekto susitarimo prekyba taptų apsunkinta, dalies maisto produktų kainos gali šoktelėti į viršų. Štai britų pienininkystės sektoriaus atstovai teigia, kad jų produkcija gali pabrangti trečdaliu, mat išaugs išlaidos perkant gamybai naudojamas žaliavas.

Skaičiai, atrodytų, akivaizdūs, ir anaiptol ne nauji. Tai buvo svarstyta ir prieš referendumą, ir iškart po jo. Tad kam visos šios papildomos problemos ir galvos skausmai? Kodėl, nors nuo lemiamo balsavimo praėjo jau puspenktų metų, ES ir Jungtinė Karalystė nesusitarė, kaip sušvelninti galimus nuostolius?

Ieškoti kaltų nėra prasmės, nes situacija neeilinė. Visgi akivaizdu, kad politika nustūmė ekonomiką į šalį, o garsioji amerikiečių politologo Jameso Carville‘o frazė „svarbiausia ekonomika, kvaily!“ šiuo atveju nepasitvirtina.

Ši tendencija, gluminanti racionaliniu elgesiu politinius procesus aiškinančius apžvalgininkus, išryškėjo jau anksčiau. Tą savo kailiu pajuto britų ES šalininkai, ekonomiką pasitelkę kaip kertinį argumentą prieš 2016 metų referendumą. Apie tai, kad palikus bendriją grėstų sunkmetis, kalbėjo ir referendumo krikštatėvis, tuometinis premjeras Davidas Cameronas.

Jis anaiptol nenorėjo įrašyti savo vardo į istoriją kaip to, kuris išvedė Jungtinę Karalystę iš ES. Briuselis, nors ir ne visada mielas, buvo vieta, kur vykdavo susitikimai su kitais Europos lyderiais, kur drauge buvo sprendžiamos problemos. Žvelgiant pragmatiškai, išeiti iš tokio klubo neatrodo naudinga.

Bet Camerono avantiūrizmas atsisuko prieš jį patį. Konservatorių partiją jau ilgai draskė vidiniai nesutarimai dėl narystės ES, mat dalis įtakingų veikėjų palaikė bendriją, dalis – atvirai jai prieštaravo. Tad Cameronas sužaidė va bank: prieš 2015 metų rinkimus paskelbė, kad surengs referendumą, jei jo partija laimės. Kiek netikėtai Cameronui nusišypsojo sėkmė ir jis tapo vyriausybės vadovu. O tuomet jau teko tesėti duotą žodį. Iškėlęs partijos vienybės siekį aukščiau visko, jis tapo lyderiu, sukėlusiu politinį žemės drebėjimą – ir baigusiu darbą jau kitą rytą po „Brexit“ referendumo rezultatų paskelbimo.

Jis prašovė manydamas, jog makroekonominiai rodikliai ir ekonomistų projekcijos bus tokios akivaizdžios, kad net ir istoriškai skeptiškoje ES projektui šalyje nugalės status quo šalininkai. Jis neįvertino, jog 52 proc. britų, net ir girdėdami įspėjimus apie BVP kritimą, prioretizuos kitus – politinius – argumentus.

Tyrimai rodo, jog viena esminių „Brexit“ šalininkų motyvacijų – noras pristabdyti imigracijos srautus. Nors nėra abejonių, kad atvykusieji į Jungtinę Karalystę prisideda prie jos gerovės – tyrimai rodo, jog vidutinė imigranto iš kitos Europos šalies sukuriama pridėtinė vertė didesnė, nei visos valstybės gyventojų vidurkis, – to nepakako.

Juk ir pačios vyriausybės ekonomistų tyrimai parodė, kad nors bendrai imigracija šaliai naudinga, socialiai jautriausi sluoksniai išties patyrė didesnę konkurenciją darbo rinkoje, todėl jų pajamos sumažėjo arba neaugo. Ne vienas britų premjeras žadėjo įsileisti į šalį tik ribotą skaičių, tik talentingus ir išsilavinusius profesionalus. Bet faktiškai ES veikia vieningoji rinka, tad apriboti atvykimą galimybės ribotos.

Kita priežastis – suverenitetas. Britai, atlaikę visas užsienio invazijas, ištobulinę parlamentarizmo tradicijas, jaučiasi išdidūs ir nebenori priklausyti nuo bendrai Briuselyje priimamų sprendimų. Iki šiol bloguoju minimas XX amžiaus dešimtojo dešimtmečio epizodas, kai Europos Teisingumo Teismas liepė britams atšaukti Parlamento sprendimą dėl laivų registracijos, mat tam pasipriešino ispanų žvejai. Situacija, kai ispanų žvejų skundas, išnagrinėtas Europos Teisingumo Teisme, tampa viršesniu nei britų Parlamento pozicija, didelei daliai Londono politinio elito ir visuomenės kelia šiurpą.

Tai – politinės priežastys, kurios atsispindi ir šios dienos derybose. Britai primygtinai nori sumažinti ES šalių galimybes žvejoti šiai valstybei priskiriamuose vandenyse. Gana paradoksalu, mat žuvininkystė tesudaro mažiau nei 1 proc. Jungtinės Karalystės BVP ir įdarbina, kai kuriais skaičiavimais, vos apie 12 tūkst. žmonių. Bet britams svarbu pademonstruoti, kad išstojimas iš ES reiškia visapusišką nepriklausomumo stiprėjimą (nors didžioji dalis žuvies realizuojama būtent kontinentinėje Europoje, tad britams reikia priėjimo prie ES rinkos net labiau, nei atvirkščiai).

Tas pats ir su konkurencijos politika. ES nuogąstauja, kad Jungtinė Karalystė – svarbiausia ES prekybos partnerė – turės priėjimą prie bendrijos rinkos, bet tuo pačiu nesąžiningai rems savo šalies įmones biudžeto dotacijomis arba mažesniais darbo santykių, aplinkosaugos reikalavimais. Kitaip tariant, britų įmonės įgytų pranašumą prieš griežtesnių taisyklių besilaikančias ES šalių kompanijas. Tačiau Boriso Johnsono vyriausybė nenori sudaryti įspūdžio rinkėjams – didesnė dalis konservatorių elektorato pasisakė už išstojimą, – jog nuolaidžiauja, tad kova vyksta iš paskutiniųjų.

Tiesa, politinių argumentų viršenybė gali atsisukti ir prieš pačius „Brexit“ šalininkus. Pavyzdžiui, seniai nematytas skaičius Škotijos gyventojų naujausiuose apklausose reiškia palaikymą atsiskyrimui nuo Jungtinės Karalystės. Škotai visai nesidžiaugia „Brexit“ ir ieško galimybės pakartoti nesėkmingai pasibaigusį 2014 metų nepriklausomybės referendumą. Londonas su Johnsono priešakyje neketina leisti referendumo pakartoti, bet sustabdyti augantį škotų entuziazmą nebus paprasta. Kita aplinkybė – pačios derybos. Jos tokios klampios, kad net ir „Brexit“ rėmėjai atrodo pavargę ir nusivylę (manančiųjų, kad „Brexit“ buvo klaida, skaičius apklausose taip pat yra išaugęs).

Turbūt svarbiausia, kad skyrybos – kokios jos bebūtų – neleistų abiem pusėms pamiršti viena kitos svarbos. ES ir toliau turės siekti bendrystės su penkta didžiausia pasaulio ekonomika, o britams kontinentinė Europa bus esminis prekybos, saugumo, vertybių partneris. Politinės jungtys, net ir trūkinėdamos, turi išlikti.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.