Uždaryti
2021-09-25 19:35:03
2021-09-09 00:00:00

Naujuosius mokslo metus pasitinkame su atnaujintais rašto darbų metodiniais nurodymais. Juos galite rasti čia!

Linas Kojala. Trumpas ir Bidenas turi kai ką bendro

Jungtinės Valstijos sprendžia esminę užsienio politikos dilemą – kokį vaidmenį atlikti globalioje politikoje.

JAV, bent jau po 1941-ųjų, nenoromis prisiėmė atsakomybę už liberalią pasaulio tvarką. Pavyzdys – ekonomika. Globalios eksporto apimtys, palyginti su 1913-aisiais, išaugo apie 40 kartų. Kadangi apie 90 proc. globalios komercijos vyksta laivais, prekybos apimčių augimui reikėjo užtikrinti saugią laivybą. JAV laivynas – ne didžiausias, bet pajėgiausias pasaulyje – ėmėsi šios misijos.

Amerikiečiai kasmet savo laivynui išleidžia apie 160 mlrd. dolerių, tačiau investicija atsiperka. Tvarus prekių judėjimas leidžia sukurti milijonus darbo vietų, todėl skaičiuojama, kad kiekvienas investuotas doleris sukuria 30 kartų daugiau.

Viso to vaisiai – saldūs: iki 1950-ųjų globalus bendrasis vidaus produktas (BVP) ištisus amžius augdavo po mažiau nei 1 proc. per metus, o pokariu tempai patrigubėjo; nors JAV dalis globalioje ekonomikoje per Šaltąjį karą ir po jo sumenko nuo trečdalio iki maždaug ketvirtadalio, tai nebuvo pralaimėjimas. JAV kitų šalių ekonomikos augimą, augantį vartojimą, didesnį polinkį importuoti prekes, taip pat ir iš JAV, suvokė kaip abipusę naudą.

Visgi pastarieji metai JAV žymi permąstymų tarpsnį.

Gera to iliustracija – tai, kad šiomis dienomis galime nė nepastebėti itin reikšmingos žinios apie mega prekybinį susitarimą, aprėpiantį apie 30 proc. pasaulio populiacijos ir trečdalį globalaus BVP. Penkiolika Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių, tarp kurių Australija, Kinija, Japonija, Pietų Korėja, Indonezija, Singapūras ir kitos, pasirašė laisvos prekybos susitarimą. Iš esmės sutarta atsisakyti muitų, suvienodinti prekybos standartus, investicijų reglamentavimą, prekių kilmės nustatymo procedūras. Ekonomistai neabejoja, kad tai paspartins visų dalyvių – ir globalias – ekonomikos augimo projekcijas.

Šiame susitarime, žinoma, JAV nėra.

Amerikiečiai dar Baracko Obamos laiku iniciavo panašią Ramiojo vandenyno regiono laisvosios prekybos sutartį (TPP), kuri tuo metu sujungė JAV, Kanadą, Japoniją ir kitas šalis (be Kinijos). Obama tokiu būdu realizavo siekį stiprinti amerikiečių interesus Azijoje – neslepiant, jog varžomasi su augančia Kinija.

Donaldas Trumpas iš susitarimo pasitraukė vos pravėręs Baltųjų rūmų duris 2017 m. sausį. Tačiau tai nėra vien Respublikonų partijos nario impulsyvumo iliustracija. Tą patį žadėjo ir jo varžovė prezidento rinkimuose Hilary Clinton, nors pati dirbo Obamos komandoje derantis dėl TPP.

Šie politiniai svyravimai atskleidė įtampą tarp dviejų JAV strategijų. Pirmoji teigia, kad JAV turi įsitraukti į globalius susitarimus – ne tik dėl pragmatinės naudos (pavyzdžiui, ekonomikos augimo), bet ir siekiant plėsti įtaką (pavyzdžiui, susitarime numatomi prekių, paslaugų, aplinkosaugos ir kitokie standartai, kuriuos perima kitos šalys, atitinka JAV siūlymus). Kitaip tariant, jei JAV nedalyvaus, kitos valstybės vis tiek susitars, todėl amerikiečių interesai nukentės.

Kita pusė teigia priešingai. JAV įsitraukia į susitarimus, bet jie nėra visapusiškai naudingi (pavyzdžiui, net jei ir JAV dominuos kuriant bendras taisykles, vis tiek kažkur reikės nusileisti partneriams), arba mažų mažiausiai gina tik atskirų sektorių interesus. Keliami tokie klausimai kaip kad kas daugiausiai laimėtų iš TPP? Jei ir augtų bendras JAV ekonomikos „pyragas“, ar to vaisiai būtų tolygiai paskirstomi? Neabejotinai naudą gautų didžiosios įmonės, kurioms prekybos sąlygos pagerėtų. Turbūt ir dažnas vartotojas, kuriam kasdienės prekės JAV rinkoje, importuojamos iš Azijos be muitų ir kitų suvaržymų, veikiausiai atpigtų.

Bet kaip su Mičigano ar Viskonsino valstijų įmonių darbuotojais? Būtent šios valstijos, pramintos „rūdijančio diržo“ (ang. „Rust Belt“) vardu, nuogąstauja, kad lieka tokių susitarimų paraštėse. Petersono tarptautinės ekonomikos instituto analizė atskleidė, kad dėl TPP JAV ekonomikos augimas kasmet potencialiai paspartėtų 0,5 proc. BVP. Visgi atsirastų ir neigiamų pasekmių – dėl augančios konkurencijos iškiltų grėsmė kai kurioms JAV įmonėms bei juose dirbantiems darbuotojams. Kaip rašoma tyrime, „dauguma darbuotojų, kurie netektų darbo, susirastų alternatyvas; tačiau kai kurie regionai, pramonės šakos, taip pat žemos kvalifikacijos darbuotojai patirtų didelių perėjimo kaštų – kristų atlyginimai, augtų nedarbo lygis“.

Minėtų valstijų gyventojai turi pagrindo manyti, kad šie neigiami veiksniai pirmiausiai kristų ant jų pečių. Dėl to išauga nusivylimas, pradedama kalbėti apie „globalizacijos pralaimėtojus“. Tai turi ir politinę reikšmę: juk būtent šių valstijų gyventojai suvaidina reikšmingą vaidmenį JAV rinkimuose. Taip nutiko 2016 metais, kuomet Trumpas netikėtai triumfavo „rūdijančio diržo“ regione, taip nutiko ir šiemet, kai sėkmingiau pasirodė Joe Bidenas.

Todėl Obama kadaise TPP pasirašė tik kaip vykdomosios valdžios įsaką, mat Kongrese suburti daugumą susitarimo ratifikavimui būtų buvę beveik neįmanoma. Tuo pačiu buvęs prezidentas keliskart atsainiai užsiminė, jog „rūdijančio diržo“ regiono gyventojams turbūt rūpi tik jų ginklai ir religija. Tokia nuostata turėjo savo kainą. Kadaise, lankydamasis Obamos administracijos atstovės paskaitoje, išgirdau atvirą pripažinimą, kad negebėjimas (greta laisvos prekybos teikiamos akivaizdžios naudos) tinkamai paskirstyti ir kompensuoti kylančių kaštų yra viena iš didesnių politinių klaidų. Ji ir paskandino Obamos pasekėja turėjusią tapti Clinton.

Ši dilema bus iššūkis ir Joe Bidenui, jei bus patvirtinti rinkimų rezultatai. Lengva sakyti, kad Demokratų partijos atstovai stebuklingai sugrąžins JAV į laikus „iki Trumpo“. Taip, vienas pirmųjų Bideno sprendimų Baltuosiuose rūmuose veikiausiai būtų grįžti į Paryžiaus klimato kaitos susitarimą. Tačiau tai ir vėl bus prezidento įsakas, kuris dilemos (JAV įsitraukimas tikintis formuoti globalias taisykles versus JAV pasitraukimas konstatuojant, jog taisyklės neduoda naudos ir jomis kitos šalys piktnaudžiauja) neišspręs. Anksčiau ar vėliau teks apie tai galvoti svarstant ir apie JAV narystę Pasaulio sveikatos organizacijoje, ir apie Irano branduolinį susitarimą, ir apie Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybą, ir dar daugybę kitų formatų.

Vargu, ar Bideno pozicija taps nauju JAV politiniu konsensusu. Tendencija mažinti JAV įsitraukimą – ir abejoti tarptautinių susitarimų nauda – laipsniškai stiprėja jau kelis dešimtmečius, ir pasikartoja nepaisant administracijų kaitos. Net ir Bidenas laisvos prekybos beveik nemini ir kur kas dažniau akcentuoja „sąžiningą prekybą“, pridurdamas, jog pirmiausiai reikia pirkti JAV, o ne kur kitur pagamintą produkciją.

Tai nereiškia, kad JAV izoliuojasi nuo pasaulio; tai veikiau prisitaikymas prie naujų aplinkybių, kurios verčia Vašingtoną permąstyti interesus. Klaidinga ir šią dilemą sukarikatūrinti (pvz., teigiant, jog „visi Trumpo sprendimai buvo tik kraštutinių patarėjų inspiruoti pramanai“).

JAV globalus vaidmuo – ir jo poslinkiai – turi esminį poveikį nedidelėms, vakarietiškoms, atviroms, sąjungininkais besikliaujančioms valstybėms, tokioms kaip Lietuva. Mums ypač svarbu, kad esamos tendencijos nereikštų vis aršesnės kovos „kiekvienas už save“; juo labiau, kad yra daugybė paskatų susitelkti JAV ir Europai. Perlipant trumpalaikes emocijas bei ambicijas, Vakarų valstybės turėtų matyti pasaulį kaip tokį, kuriame vakarietiškos vertybės – demokratija, žmogaus teisės ir laisvės, vertybinis pagrindas – anaiptol nedominuoja.

Atsirandančius galios – ir normatyvinių kriterijų formavimo – vakuumus kažkas vis tiek užpildys. Todėl tik susitelkusios kartu – pradedant nuo tarpusavio prekybinių susitarimų, kurių kol kas nėra, ir saugumo struktūrų, kurios pastaraisiais metais sulaukė tiek kritikos, stiprinimo – JAV ir Europa gali išlikti konkurencingos globalių standartų kūrėjos.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.