Uždaryti
2020-11-26 14:33:17
2020-11-10 00:00:00

Visuotinio karantino metu VU TSPMI administracija atsižvelgiant į esančias rekomendacijas dirba nuotoliniu būdu. Su administracija galite susisiekti šiais numeriais: studijų klausimais kreiptis tel.: 8 (5) 251 4135, kitais klausimais tel.: 8 (5) 251 4130. Jei jums reikalinga gyva konsultacija, kviečiame iš anksto susiderinti susitikimą susiderinti el. paštu.

2020-11-26 14:33:17
2020-11-11 00:00:00

Nuo lapkričio 11 d.  biblioteka paslaugas teikia nuotoliniu būdu. Daugiau informacijos rasite čia

 

Linas Kojala. Trumpas ir Obama turi kai ką bendro

„Nutraukiame nesibaigiančių karų erą. Nuo šiol koncentruosimės į kertinių Amerikos interesų gynimą. Jungtinių Valstijų kariai neprivalo spręsti įsisenėjusių konfliktų tolimose kraštuose, apie kuriuos daugybė žmonių nėra nė girdėję. JAV nėra pasaulio policininkas.“

Tai kalbos, prieš keletą dienų prezidento Donaldo Trumpo pasakytos JAV Vestpointo karo akademiją baigusiems kariūnams, fragmentas.

Šie teiginiai gali skambėti tarsi JAV lyderio siekis atsiriboti nuo pasaulio problemų. Skeptikų teigimu, išreiškiamas akivaizdus „izoliacionizmas“ – JAV ketinimas sugrįžti prie XVIII–XIX a. užsienio politikos bei ženkliai sumažinti įsipareigojimus tarptautiniams partneriams. Kadangi dėl to susvyruotų pokario Vakarų saugumo architektūra, atsiranda dar viena priežastis kritikuoti nenuspėjamą ir chaotišką Trumpo prezidentavimą.

Visgi panašūs Trumpo svarstymai, priešingai nei daugybė kitų, yra stebėtinai nuoseklūs. Nuoseklūs tiek, kad gana tiksliai atkartoja poziciją, kurios dar visai neseniai laikėsi ir pirmtakas Barackas Obama. Kiek paradoksalu, bet praktiškai nieko bendro tarpusavyje neturintys ir vienas kitam atvirą antipatiją jaučiantys Obama ir Trumpas užsienio politikoje kartais visgi laikosi panašios trajektorijos. JAV nori bent šiek tiek „sugrįžti namo“, ir tą pirmasis sumąstė tikrai ne Trumpas.

Obama, žinoma, savo doktriną apibrėžė akademiškiau ir konceptualiau. Baigdamas darbą Baltuosiuose rūmuose jis teigė, kad pasaulis yra „sudėtinga, komplikuota, piktų intencijų vedamų veikėjų kupina vieta, kurioje nestinga sunkumų ir tragedijų. Tam, kad apgintume savo saugumo interesus, idealus bei puoselėjamas vertybes, privalome išlaikyti širdį, bet kartu mąstyti blaiviai; tam, kad teisingai pasirinktume, kada imtis aktyvių veiksmų, turime suvokti, jog bus situacijų, kai konstatuosime, kad vienos ar kitos bėdos tiesiog negalime išspręsti.“

Dar aiškiau tai formuluojama sprendžiant konkrečią dilemą – Rusijos išpuolį prieš Ukrainą. Obama buvo tas, kuris neskubėjo pritarti raginimams apginkluoti Ukrainą bei skatino į šio konflikto sureguliavimą pirmiausiai įtraukti ne JAV, o Vakarų Europos šalis: „Kad ir ką darytume, Ukraina, kuri nėra NATO narė, bus pažeidžiama Rusijos karine prasme. Esu realistas. Be to, Ukraina yra vienas iš pavyzdžių, kur turime aiškiai apibrėžti, kokie yra mūsų kertiniai interesai, ir ką esame pasirengę daryti jų siekdami.“

Paprastai tariant, Obama nematė Ukrainos kaip esminio JAV nacionalinio saugumo intereso; bent jau tokio, kuris paskatintų rizikuoti ir įsivelti į atvirą konfrontaciją su Rusija. Juk, anot Demokratų partijos prezidento, JAV negali ir neprivalo imtis iniciatyvos visur ir visada. „Nedarykime kvailysčių“, – mėgo dažnai kartoti jis, pabrėždamas, jog net ir galingiausios planetos valstybės resursai riboti ir to nereikia bijoti atvirai pripažinti.

Vargu, ar Trumpas tam prieštarautų, nes elgiasi panašiai.

Pastaruoju metu plačiai nuskambėjęs JAV ketinimas išvesti dalį karių iš Vokietijos tą įrodo, nes nėra beprecedentis. Obama 2012-aisiais priėmė konkretų sprendimą perkelti iš Europos dvi iš keturių JAV kovinių brigadų, nes nematė reikalo jas laikyti turtingame ir stabiliame žemyne. Europa, tiek daug lėšų skirianti socialinei apsaugai, turi prisiimti ir daugiau atsakomybės už karinį saugumą, teigtų ir Obama, ir Trumpas.

Tiesa, Krymo aneksija ir agresija Donbase privertė Obamą permąstyti savo laikyseną; jis visgi jautė tvirtą įsipareigojimą sąjungininkams NATO. Būtent tai, ko gero, yra ryškus Obamos bei Trumpo skirtumas. Jei pirmasis turėjo viziją, kurią siekė derinti su sąjungininkais, tai Trumpo sprendimai yra netikėti ir išsišokantys (pavyzdžiui, apie tai, kad planuojamas mažinti amerikiečių karių kontingentas, Vokietijos vyriausybė sužinojo iš žiniasklaidos).

Be to, Obama atsižvelgė į saugumo situacijos Europoje blogėjimą, kai tuo tarpu paskatos Trumpo administracijos žingsniams dėl Vokietijos savo aplinkybėmis siejamos net su asmeniškumais – pavyzdžiui, Merkel atsisakymu atvykti į Vašingtoną. Tiesioginė Trumpo konfrontacija su sąjungininkais jau tapo visiškai įprastu reiškiniu.

Bet panašumų tarp šių skirtingų lyderių yra, ir tai sietina su ilgalaike JAV strategija, o ne taktinio lygmens žingsniais. JAV turi pakankamai iššūkių vidaus politikoje, kad neprisiimtų papildomos atsakomybės svetur. Vyksta ir kartų kaita. Reprezentatyvios apklausos rodo, kad jaunesni amerikiečiai yra linkę remti mažiau aktyvią užsienio politiką nei tie, kurie mena Šaltąjį karą; be to, atsakydami į klausimą, ar Rusijai panaudojus jėgą prieš Baltijos šalis JAV turėtų panaudoti kariuomenę, teigiamai atsako 71 proc. JAV gyventojų, gimusių 1928–1945 m; bet tik 50 proc. tų, kurie gimę 1980–1990 m.

Tad JAV bent iš dalies „grįžta namo“. Tai nereiškia, kad JAV staiga nebedalyvaus tarptautinėje politikoje (nors amerikiečių diplomatų vaidmuo dalyje tarptautinių institucijų kryptingai mažinamas). Inercija – galinga jėga, tad laivelis nebus išsiūbuotas taip greitai; politinės institucijos, įstatymai, įvairios rašytinės ir nerašytinės normos veikė ir veiks. JAV tikrai ne „izoliuojasi“, tačiau yra linkusios veikti vienašališkai bei nesiekti pakeisti pasaulio pagal savo paveikslą. JAV politika keičiasi, ir sieti tai tik su Trumpu būtų trumparegiška.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako