2022-05-27 06:46:58
2022-03-21 22:00:00

Prenumeruok VU TSPMI naujienlaiškį būsimiems(-oms) studentams(-ėms) – čia!

2022-05-27 06:46:58
2022-05-18 21:00:00

Paskelbtas VU TSPMI magistro ir politikos mokslų bakalauro baigiamųjų darbų gynimo tvarkaraštis.  Jį galite rasti čia.

2022-05-27 06:46:58
2022-05-16 21:00:00

Paskelbti pavasario semestro egzaminų tvarkaraščiai. Juos rasite čia.

Linas Kojala. Sunkiai pakeičiama lyderystė

Linas Kojala. Sunkiai pakeičiama lyderystė

Kai JAV Valstybės sekretoriaus Anthony Blinkeno žurnalistai paklausė, ar Europos saugumas amerikiečiams nerūpi labiau nei patiems europiečiams, šis atsakė diplomatiškai: „Glaudžiai koordinuojame veiksmus su sąjungininkais“.

Visgi pastarųjų savaičių įtampos primena, kad strateginiame lygmenyje JAV lyderystė kol kas neturi alternatyvų. Ypač todėl, kad didžiosios Europos valstybės, net keliančios tikslą įgyti didesnį svorį užsienio politikoje, krizių akivaizdoje neatrodo užtikrintai.

Štai Vokietija svariai prisideda prie Baltijos valstybių saugumo dalyvaudama NATO priešakinio bataliono misijoje Lietuvoje. Bet tuo pačiu neleidžia Estijai perleisti vokiškos kilmės ginkluotės Ukrainai.

Pagrindine to priežastimi įvardijamas nenoras prisidėti prie eskalacijos. Bet pernai patvirtinti ginkluotės pardavimai Egiptui, nors žmogaus teisių aktyvistai kritikuoja šią šalį dėl įsitraukimo į karus Jemene ir Libijoje. Nuogąstavimų neišsklaidė ir Vokietijos karinio jūrų laivyno vado pareiškimai apie „pagarbos rodymą“ Kremliaus vadovui, po kurių jis atsistatydino.

Anot žymaus vokiečių eksperto Wolfgango Ischingerio, tokia „miglota“ politika Ukrainos atžvilgiu kliudo ne tik pačiai Vokietijai, bet ir visai ES, mat sudaro prielaidas Vidurio ir Rytų Europos šalims abejoti. Akivaizdu, kad naujoji Vokietijos vyriausybė dar kalibruoja užsienio ir saugumo politikos principus. Tenka derinti pragmatiškesnį Socialdemokratų ir principingesnį Žaliųjų partijos požiūrį. Tačiau karo grėsmės akivaizdoje tam laiko nėra daug.

Prancūzijoje, kuri gyvena artėjančių prezidento rinkimų nuotaikomis, Ukraina taip pat neatrodo politinis prioritetas. Emanuelis Macronas toliau abstrakčiai kalba apie naują Europos saugumo architektūrą, nors pagrindiniu iššūkiu išlieka konsensuso ES valstybių viduje paieška, o ne dialogo formatų su Rusija stygius. Nepavyks išvengti ir populistinių pareiškimų, ypač iš į antrą rinkimų turą siekiančio prasimušti Erico Zemmouro. Šis, išpažindamas meilę Dostojevskiui ir Tolstojui, siūlo apskritai atšaukti sankcijas Rusijai.

Bene aktyviausiai iš Senojo žemyno valstybių Ukrainą palaiko Jungtinė Karalystė. Vidaus politinių batalijų akivaizdoje britai ne tik siunčia Ukrainai ginkluotę, bet ir atviriau nei kiti kalba apie Kremliaus planus nuversti Ukrainos valdžią.

Atrodytų, Vakarų politika tokiomis aplinkybėmis skaldosi. Juk vienas esminių Kremliaus tikslų ir yra įkalti pleištą.

Visgi kol kas principinio lygmens sutelktumas Vakaruose išlieka, ir tą pirmiausiai sąlygoja JAV.

Bideno administracija kryptingai kartoja, kad jokie susitarimai neįmanomi be sąjungininkų Europoje įsitraukimo; be to, Ukrainos likimas negali būti nulemtas be jos pačios valios. Tokiu būdu nepaliekama daug terpės spekuliacijoms apie „Jaltą 2“.

Praktiškai amerikiečiai taip pat padeda Ukrainai ginkluote, bet neleidžia suabejoti, jog fronto linijoje jų karių nebus. Juk Ukraina – ne NATO narė. Todėl ne mažiau svarbu stiprinti atgrasymą ten, kur JAV įsipareigojimai tiesioginiai. Ne veltui ant JAV prezidento Joe Bideno stalo guli gynybos strategų pasiūlymas didinti amerikiečių pajėgas Vidurio ir Rytų Europoje papildomais 1-5 tūkst. karių, taip pat atsiunčiant karo laivų ir lėktuvų.

Kur ir kokiomis proporcijomis kariai galėtų būti dislokuoti, ar tai aprėptų ir Baltijos šalis, nedetalizuojama. Tačiau tai minima kaip vienas iš prioritetų, parodant, kad NATO geba adekvačiai reaguoti į situaciją.

JAV lyderių tarpe daug entuziazmo dėl Ukrainos nematyti. Net ir tarpusavyje nesutarančių Respublikonų ir Demokratų partijų atstovai jau kelis dešimtmečius kartoja, kad Europos saugumo klausimais lyderystės turėtų imtis būtent europiečiai. Barackas Obama tą darė subtiliau, 2014 m. perleisdamas iniciatyvą spręsti karo Ukrainoje situaciją Berlynui ir Paryžiui. Donaldas Trumpas – kur kas tiesmukiškiau, reikalaudamas, kad europiečiai skirtų daugiau lėšų gynybai. Šie tarpusavyje nesutariantys lyderiai šiuo atžvilgiu sutarė.

Tai neturėtų stebinti, mat remiasi ilgamete JAV užsienio politikos mąstytojų tradicija.

Dar pirmasis šalies prezidentas George’as Washingtonas pabrėžė kertinį užsienio politikos principą – būtinybę išvengti permanentinių aljansų su užsienio šalimis. Suprasdamas ką tik susikūrusios JAV trapumą ir pažeidžiamumą, karinės galios stoką, taip pat mėgindamas išlaviruoti tarp britų ir prancūzų kivirčų, Washingtonas nurodė vienintelę išeitį. „Europa turi daugybę interesų, kurie mažai ką mums reiškia… Kodėl, susiedami likimą su bet kuria Europos dalimi, turėtume neišvengiamai supinti savo taiką ir klestėjimą su europietiškomis ambicijomis, konkurencija, interesais, kaprizais? Mūsų vienintelė teisinga politinė kryptis yra vengti permanentinių aljansų su užsienio pasauliu. Stiprindami savo gynybinius pajėgumus, laikinų aljansų kūrimą turėtume palikti ypač kritiškoms situacijoms.“

Po Antrojo pasaulinio karo JAV aktyvumas reikšmingai išaugo. Kažkam teko prisiimti atsakomybę už amerikiečiams priimtinų (ir pragmatiškai naudingų) demokratijos bei laisvos prekybos principų praktinį įgyvendinimą.

Tačiau dabar, netrūkstant įtampų JAV viduje ir augant priešpriešai su Kinija, amerikiečiai būtų linkę prioritetą teikti kitoms temoms, ne Ukrainai. Visgi atsitraukti negalima, ir ne tik dėl vertybių.

Palikta likimo valiai Ukraina taptų precedentu, atrišančiu rankas ne tik Putinui, bet ir Kinijai. Abi jos „siekia padaryti pasaulį saugų autokratijai“, todėl į chaotišką atsitraukimą iš Afganistano, JAV politinės sistemos poliarizaciją, Vakarų sąjungininkų tarpusavio ginčus žvelgia kaip į įgalinančius veiksnius.

Jei prie to prisidėtų ir Ukraina, Europos saugumo architektūra kaip reikiant susvyruotų.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/linas-kojala-sunkiai-pakeiciama-lyderyste.d?id=89278459