Uždaryti
2020-11-26 13:50:25
2020-11-10 00:00:00

Visuotinio karantino metu VU TSPMI administracija atsižvelgiant į esančias rekomendacijas dirba nuotoliniu būdu. Su administracija galite susisiekti šiais numeriais: studijų klausimais kreiptis tel.: 8 (5) 251 4135, kitais klausimais tel.: 8 (5) 251 4130. Jei jums reikalinga gyva konsultacija, kviečiame iš anksto susiderinti susitikimą susiderinti el. paštu.

2020-11-26 13:50:25
2020-11-11 00:00:00

Nuo lapkričio 11 d.  biblioteka paslaugas teikia nuotoliniu būdu. Daugiau informacijos rasite čia

 

Linas Kojala. Šaltas dušas XXI a. žmogui

„Kad ir kaip mes pavadintume jėgas, sąlygojančias šią Visatą, – ar tai Gamta, ar tai Likimas, – jos negailestingai peržiūri visus žmonių planus.“

Tai mintis iš devinto dešimtmečio britų fantasto ir futurologo Arthuro C. Clarke’o romano. Sakralesniame kontekste panašią mintį išreiškia posakis apie planuojantį žmogų ir besijuokiantį Dievą.

Visgi įtikinti XXI a. žmogų, jog yra jam nepavaldžių procesų, ne taip jau paprasta. „Ginkluoti“ išmaniaisiais telefonais, sujungti interneto saitais ir laukdami neišvengiamos robotizacijos, pasinėrėme į save išpildančią pranašystę. Net klimato kaitos fatalizmą pakeičiame moksliškai pagrįsta viltimi, jog pakoregavę elgesį ir pagaliau nustoję gyventi vien šia diena sulėtinsime neigiamą procesą.

Tad ir prisibijome nebent to, ką patys sukuriame. Ne veltui antiutopinių romanų ašys sukasi aplink totalitarines sistemas, kurias palaiko biocheminiai („somos tabletė“) arba technologiniai („Didysis Brolis“) įrankiai; visais atvejais kontrolės būdus primetė „Jie“ – tokie patys žmonės, tik sėdintys kažkur aukščiau. Galbūt ateityje Orwello mechanizmus pakeis dirbtinis intelektas, tik čia jau kyla nuogąstavimų – o kas, jei nežmoniškas protas nurungs mus pačius.

Visgi COVID-19 priminė, kad nuogąstauti turime ne tik dėl to.

Atrodo, daugeliui tai tapo staigmena, nors stebėtis nėra kuo. Prieš daugiau nei dešimtmetį darytoje epidemiologo Larry Brilliano apklausoje 90 proc. jo kolegų sutiko su teiginiu, jog per artimiausią dviejų kartų gyvenimo laikotarpį pasitaikys pandemija, kuri užkrės apie 1 milijardą žmonių ir nusineš 165 milijonus gyvybių.

Kaip pažymi knygų epidemiologinėmis temomis autorė Sonia Shah, tokio spėjimo argumentai – ne tik grėsmę keliančių patogenų skaičiaus didėjimas, bet ir sveikatos apsaugos sistemų bėdos, tarptautinio bendradarbiavimo mechanizmų trūkumas, negebėjimas veikti krizių metu. Ir Ebolos protrūkis 2013–2016 metais, ir, atrodytų, jau nugalėtų tymų sugrįžimas Vakarų šalyse yra to įrodymai.

Smogus COVID-19, prireikė laiko atsibusti ir suvokti kylančios grėsmės mastą. Europos šalių lyderiai, gelbėdami ligonines nuo nepakeliamo užsikrėtusiųjų antplūdžio, paskelbė karantiną ir paprašė žmonių likti namie. Bet jau po kelių dienų Paryžiaus, Madrido, Romos, o dabar ir Londono lyderiai pripažino esantys apstulbę, kiek daug žmonių prašymo nepaiso. Nepaisantieji tarsi nebyliai atkerta, kad jų planai – net jei tai gulėjimas paplūdimyje ar apsilankymas aludėje – yra tokie reikšmingi, kad jų nepaveiks „jokia Gamta, joks Likimas“.

Turbūt todėl Emmanuelis Macronas kreipimesi į Prancūzijos piliečius atvirai barėsi, kaltino tautiečius neatsakingumu ir reikalavo mąstyti ne tik apie save, bet ir apie kitus. Juk mokslininkai šiandien konstatuoja, kad kiekvienas, net ir pats to nežinodamas ir nejausdamas, gali užkratą paskleisti dviem, o gal ir trims žmonėms. Tokiu būdu viruso „potencialas“, nesulaukęs atsako, yra teoriškai neišsenkamas.

Geranoriškų prašymų nepakako, todėl į gatves buvo išvesti pareigūnai; kai kurie Prancūzijos miestai, įskaitant Nicą ir Monpeljė, jau paskelbė komendanto valandą ir vakarais neleidžia nė nosies iškišti. Dar prieš mėnesį būtų buvę sunku įsivaizduoti XXI a. Europos miestą, neleidžiantį savo piliečiams pasirodyti gatvėse; dabar, tikėtina, panašus scenarijus laukia ir kitų žemyno valstybių.

Nepaisant taikomų priemonių ir tono, Macrono reitingai per keliolika dienų šoktelėjo trylika procentų ir pirmą kartą po ilgos pertraukos peržengė 50 proc. ribą. Piliečiai krizių ir chaoso metu gręžiasi į savo valstybes ir lyderius, tikėdamiesi nukreipimo; o tuo pačiu ieško kaltų, tik kur nors už savo šalies ribų.

Europiečiai pyksta ant Europos Sąjungos, nors patys šiai bendrijai nesuteikė jokių sprendimo galių sveikatos apsaugos srityje (atsakomybė tenka valstybėms, o ES veikia ribotai – pavyzdžiui, prancūzai ir vokiečiai iš pradžių nenorėjo parduoti medicininės įrangos Italijai, bet, įsikišus Europos Komisijai, kuri reguliuoja vidaus rinką, „atleido varžtus“). Tie, kurie labiausiai nenorėjo, kad ES taptų federacine politine sąjunga, garsiausiai barasi, kad krizės metu ES nesielgia kaip federacinė politinė sąjunga.

Kinija bando nusiplauti mundurą, džiaugiasi mažėjančiais užkrėstųjų skaičiais ir plūsta JAV; šiomis dienomis Kinijos valstybinėje žiniasklaidoje net pasirodė svarstymai, esą įtartinų plaučių uždegimų atvejų Italijoje būta dar iki Uhano – praėjusių metų lapkritį.

Informacinio triukšmo ir emocijų jūroje bandoma nublokšti šalin faktus, jog dar praėjusių metų pabaigoje Kinija jėga tildė savo gydytojus, skelbusius apie artėjantį pavojų; vos prieš du mėnesius, sausio 14-ąją, Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) savo oficialioje „Twitter“ paskyroje, remdamasi Kinijos pateikta informacija, paskelbė, kad virusas apskritai neplinta iš žmogaus žmogui. Tikrosios situacijos glaistymas kainavo labai brangų laiką.

Bet šiandien Kinija turi iniciatyvą ir imasi globalios lyderystės: siunčia į Europą medicinos priemones (nors neseniai, be didelių fanfarų, siuntos keliavo priešinga kryptimi); skelbia apie sustabdytą viruso plitimą šalies viduje (nors kai kas kelia abejonių dėl skaičiavimo metodikos – manoma, kad užsikrėtusiais esą nelaikomi asmenys, kuriems konstatuotas COVID-19, bet nėra simptomų). O kartu žingsnis po žingsnio siekia užimti įprastą JAV vietą; kol Baltuosiuose rūmuose vyrauja šūkis „Amerika – pirmiausiai“, tol dėmesio prioritetai bus kiti nei tarptautinė lyderystė.

Išvadas apie globalius tektonius lūžius – pavyzdžiui, ar Kinija sustiprins savo galios pozicijas, ar ne – daryti dar anksti; juolab, tam dar bus laiko. Vokietijos Roberto Kocho institutas tiesmukai rašo, kad griežti visuomenės aktyvumo suvaržymai gali būti taikomi tol, kol atsiras vakcina – 12, 18, o gal ir 24 mėnesius. Bet čia pat Vokietijos vyriausybės suburti ekspertai priduria, jog ekonomika stovėti vietoje gali daugių daugiausiai tris mėnesius – po to parduotuvės turės atsidaryti, ir tik tie, kurie yra užsikrėtę, arba priklauso rizikos grupei, likti karantine. Antraip laukia ekonomikos griūtis, kurios kovos su virusu įkarštyje negali sau leisti niekas.

Bet svarbiau nei skaičiai apie bendrąjį vidaus produktą bus tai, ką iš šios nelaimės išmoksime mes visi. Galbūt pagrįsime Clarke‘o žodžius, kad nesame gyvūnai, kurie gyvena tik šia diena; įsisavindami praeitį, jos dėka apgraibomis žengsime į (geresnę) ateitį.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.