Uždaryti
2020-11-29 19:03:59
2020-11-10 00:00:00

Visuotinio karantino metu VU TSPMI administracija atsižvelgiant į esančias rekomendacijas dirba nuotoliniu būdu. Su administracija galite susisiekti šiais numeriais: studijų klausimais kreiptis tel.: 8 (5) 251 4135, kitais klausimais tel.: 8 (5) 251 4130. Jei jums reikalinga gyva konsultacija, kviečiame iš anksto susiderinti susitikimą susiderinti el. paštu.

2020-11-29 19:03:59
2020-11-11 00:00:00

Nuo lapkričio 11 d.  biblioteka paslaugas teikia nuotoliniu būdu. Daugiau informacijos rasite čia

 

Linas Kojala. Permąstant pasaulį, kuris užsidaro

„Dievo rykštės po teisybei ne naujiena, bet sunku jomis patikėti, kai jos ištinka. Žemė matė tiek ir tiek karų ir marų. Vis dėlto maras ir karas užklumpa žmones visada tokius pat nepasirengusius.“

Alberto Camus romano žodžiai šiandien tinka pasauliui, kuris staiga sustojo. Lėktuvai tupia ant žemės; valstybės užveria sienas; futbolo ir kiti stadionai ištuštėjo; šurmulį turistų mėgstamose gatvėse keičia pavieniai garsiai.

Neįtikimas viso to mastas labiau primena kino filmą nei realybę.

Kaip ir Camus herojai, taip ir XXI a. žmogus su virusu turi rimtų bėdų, nors ekspertai apie globalaus viruso protrūkio grėsmę įspėjo jau seniai. Prevencija ir kasdienei akiai dar nematomų bėdų užkardymas niekada nebuvo stiprioji politinio proceso pusė.

Tad prireikus receptų, nejučiomis gręžiamasi į praeitį. 1377 metais Ragusos miesto (dabartinio Dubrovniko) Didžioji taryba priėmė sprendimą, susidedantį iš kelių aspektų. Pirma, piliečiai ar svečiai, atvykstantys iš maro epidemijos kamuojamų teritorijų, nebus įleidžiami į miestą nepabuvę izoliuoti vieną mėnesį; antra, miesto piliečiai negali vykti į izoliuotą teritoriją, arba turės patys joje likti 30 dienų; trečia, tie, kas nesilaikys šių įsakų, bus baudžiami.

Palyginkime šiuos priesakus, padarytus dar prieš Žalgirio mūšį, su šiandieniniais JAV ar Europos valstybių sprendimais. Tereikia pakeisti kelis raktažodžius, esmė išlieka ta pati.

Šiandien sprendimus priima nebe atskiri miestai, o nacionalinės valstybės. Galime daug kalbėti apie globalizaciją, dėl tarptautinių korporacijų ir organizacijų įtakos išplaukusią galios sąvoką, viršnacionalinius instrumentus. Bet kai kyla krizė, atsigręžiama į sostines; kai kyla krizė, nejučiomis „mes“ ir „jie“ skirtys tobulai persidengia su valstybių pasienio ruožais.

Net jei tie ruožai seniai apsamanoję, juos galima greitai prikelti naujam gyvenimui. Austrija, Čekija, Slovakija, Lenkija, Danija, Latvija, Lietuva, Norvegija jau užvėrė duris užsieniečiams. Daugelis šių sprendimų – beprecedenčiai; pagrįsti mokslininkų rekomendacijomis viruso sklaidai stabdyti, tačiau taip pat primenantys, kad pasaulis su laisvu ir nevaržomu judėjimu yra veikiau istorinio užnugario neturinti išimtis nei savaiminė duotybė.

Visgi perdėm staigus užsivėrimas bei nenoras bendradarbiauti atsisuka ir prieš pačias valstybes; Italija, labiausiai kenčianti nuo viruso protrūkio, pasinaudojo Europos Sąjungos turimais mechanizmais ir paprašė pagalbos – medikamentų ir kitų būtinųjų priemonių. Galbūt netikėtai, o gal ir ne, pagalbos pasiūlymų nepateikė nė viena bendrijos valstybė. Tarsi virusas būtų „įkalintas“ ties Italijos riba.

Tuo metu Kinija atsiuntė paramos – ne tik būtinosiomis priemonėmis, bet ir specialistais. Toks tad Emmanuelio Macrono skambių ambicijų apie Europos „strateginę autonomiją“ susidūrimas su realybe.

Nuogąstaujama, jog esama situacija gali paskatinti Bendrijos aižėjimą; juk italai jau dabar garsiai sako, kad buvo palikti vieni. O kur dar ksenofobijos ir radikalaus nacionalizmo stiprėjimas. Noras užverti sienas tam tikrų politinių jėgų skatintas ir anksčiau, o dabar įgijo naujų argumentų.

Tačiau jų pozicijos nebūtinai stiprės; tiems patiems politiniams veikėjams būdinga gąsdinti, kad ES perima viso ko kontrolę į savo rankas, netrukus sukurs supervalstybę ir pavergs savo nares mistinio „Briuselio“ valiai.

Taip nebuvo, ir vargiai kada nors bus, o viruso išplitimas tėra dar viena to iliustracija. Esminės politikos sritys, pradedant užsienio ir nacionalinio saugumo politika bei baigiant sveikatos apsauga, yra nacionalinių valstybių, o ne Briuselio politinė kompetencija. Visi ligšioliniai siūlymai tą keisti – artėti federacijos link, – priešingai nei teigia gąsdintojai, net nebuvo rimčiau svarstomi. Juk ir pati teisė atsisakyti savo galių viršnacionalinių institucijų naudai priklauso ES narėms; ir jos to daryti neketina.

Kils ir daugiau svarstymų. Jau kurį laiką pasaulio ekonomikos augimas pranoksta globalios prekybos apimčių augimą; neauga ir tiesioginės užsienio investicijos. Tai siunčia signalą, kad su globalizacija ir prekyboje ne viskas tvarkoje. O kur dar augantis JAV ir Vakarų Europos visuomenių nepasitenkinimas dėl uždaromų gamyklų, atlyginimų stagnacijos ir augančios nelygybės. Ne kartą to išraiškas matėme ir rinkimų rezultatuose.

Žinoma, laisva prekyba tikrai nesibaigia – tą įrodo ir gausybė naujų susitarimų, tarp jų ¬– ES bei Japonijos, Kanados ir kitų šalių; tačiau yra ką permąstyti. Ypač dabar, kai koronaviruso neigiamas efektas bus keliskart didesnis nei dviejų ekonomikos galiūnų – JAV ir Kinijos – prekybiniai karai.

Pasaulis yra tiek persipynęs, jog net ir mažiausių trikdžių bangos atsirita iki visų įmanomų pakrančių. Tą atspindi tiekimo grandinės; norint pagaminti „iPhone“, reikia „sujungti“ du šimtus skirtingų dalių tiekėjų, esančių 43 šalyse ir šešiuose žemynuose. Jei nors vienoje grandinės dalyje kyla problemų, atrasti alternatyvų gali būti sudėtinga.

Viena vertus, tokie tamprūs ekonominiai ryšiai atvėrė neregėtas galimybes dalytis intelektiniais pasiekimais, sumažinti gamybos kaštus, užtikrinti prekių prieinamumą. Kita vertus, padidino riziką, kuri ypač išryškėjo pandemijos atveju. Nenuostabu, kad vis garsiau siūloma šiek tiek stabtelėti, pamiršti visa ko vertinimą pelno maržos masteliais ir atsigręžti į kitas vertybes. Galbūt lokalus produktas bus brangesnis, bet „labiau savas“; galbūt jį pagaminti užtruks ilgiau, bet priklausomybė nuo įvykių už tūkstančių kilometrų sumenks.

Ne veltui Donaldo Trumpo patarėjas Peteris Navarro teigia, kad tada, kai sprendžiamos tiekimo grandinės bėdos, JAV „neturi jokių sąjungininkų“.

Nereikia manyti, jog pasaulis staiga apsivers aukštyn kojomis ir tarpžemyninė prekyba nunyks. Bet Vakarų šalių ekonominės priklausomybės nuo Kinijos mažinimas svarstomas jau seniai, ir pandemija gali tapti paskata priimti sprendimus. Ypač – trumpinant tiekimo grandines. O jų trumpinimo procese gali pasitarnauti ir tokie stabilūs bei sąlyginai netoli nuo didžiųjų Vakarų miestų esantys regionai kaip Vidurio bei Rytų Europa.

Tad pandemija yra ne tik galimybė skirti daugiau laiko šeimai ar knygoms, bet ir permąstyti, kaip funkcionuoja šiandieninis pasaulis. Naujųjų išvakarėse banaliai kartodami, kad norėtume lėtesnio gyvenimo tempo, turbūt nesitikėjome, jog prašymai išsipildys su kaupu. Telieka viltis, kaip rašė Camus, „ ką mes patiriame Dievo rykštėms siaučiant: kad žmonės turi daugiau puikių bruožų negu niekintinų“.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.