Linas Kojala. Prezidentas filosofas

Emmanuelis Macronas yra išskirtinis politikas. Jei šiandien Vakarų pasaulyje aiškiai dominuoja technokratiniai arba emociniu užtaisu besikliaujantys politiniai lyderiai, tai Prancūzijos lyderis bando būti vizionierius.

Turėdamas filosofinį išsilavinimą, jis pats į užsienio vizitų darbotvarkes visuomet noriai įtraukia susitikimus su studentais; jų metu, kaip ir antradienį Vilniaus universitete, geba be paruoštuko diskutuoti apie Georgo Hegelio, Romaino Gary, kitų mąstytojų idėjas; taip pat brėžti savo ilgalaikę Europos žemyno viziją.

Žinoma, su įvairias Macrono svarstymais ir nuostatomis galima – ir reikia – nesutikti. Bet pats faktas, kad vyksta toks pašnekesys, yra praturtinantis. Tik, deja, retas įvykis.

Kartais ši stilistika atsisuka prieš patį prezidentą. Norom nenorom atsiranda nesusikalbėjimas. Jį lemia, pavyzdžiui, laiko dimensijos išsiskyrimas.

Macronas kartkartėm ir pats, kalbėdamas apie santykį su Rusija, „šokinėja“ tarp esamo laikotarpio realijų bei ilgalaikės perspektyvos.

Sakydamas, kad Europa turi likti atvira Kremliui, jis aprėpia dešimtmečių perspektyvą; mini, jog Rusija, dėl ekonominių ir demografinių sunkumų bei augančios Kinijos, galiausiai pati turės gręžtis į Vakarus ir keisti savo santykį su Europa.

Jo supratimu, kitos išeities Rusijai tiesiog nebus, todėl būtina palaikyti kad ir siaurą komunikacijos kanalą, kuriuo Rusijai (ne tiek Kremliui, kiek plačiajai visuomenei) būtų siunčiama žinia, jog pasikeitus aplinkybėms Europa pasirengusi praverti duris (tokiu būdu kovojama su Kremliaus skleidžiamu naratyvu apie „priešus Vakaruose“).

Bet tą sunku suderinti ir pritaikyti esamame Rusijos užsienio politikos kontekste. Ir mums – visiems Europoje, ne vien Lietuvai – suprasti Macroną darosi sunku.

Juolab kad nesame įpratę prie politikų, kurie kalbėtų apie procesus ne vienerių metų – geriausiu atveju vienos kadencijos – perspektyvoje. Praktiškai niekas kitas Europoje juk apie ilgesnį tarpsnį nė neužsimena. Todėl kyla visiškai natūralus pasipriešinimas, klausiant, ar Macronas įmantriomis filosofinėmis tezėmis viso labo nebando paslėpti siauros pragmatinės naudos, kurią tikisi gauti šiandien.

Kyla nesusikalbėjimas, kurį dar sustiprina polinkis šiuolaikinį politinį diskursą „sutraukti“ į kelias citatas ar frazes, ignoruojant platesnį kontekstą (o gal paprasčiausiai nenorit tam surasti laiko).

Garsusis praėjusių metų „The Economist“ interviu ir plačiai nuskambėjusios Macrono tezės apie „NATO smegenų mirtį“ yra to pavyzdys – visas pokalbis buvo daug turiningesnis nei keistokos pašnekovo pasirinktos pavienės frazės. Galiausiai toks paviršutiniškas vienas kito supratimas veda prie „apsišpagavimų“ tarp partnerių.

Išeiti iš šio rato neįmanoma kitu būdu nei kalbantis. Ir ne tik sausuose formaliuose formatuose, bet ir universitete, pietų su intelektualais metu, rekomenduojant ir dovanojant vieni kitiems knygas. Tik taip įmanoma išeiti iš dabartį persmelkiančio „politinio bokso“, grįsto primityviu apsižodžiavimu „tu toks, o tu – anoks“.

Pavyzdžiui, tai, kad Macronas pagerbė Lietuvos laisvės aukas, jam bus prasminga toliau vystant svarstymus viso regiono raidos atžvilgiu. Prisilietimas prie istorijos būtinas – trejų metų prezidentas dar tikrai turi ką apgludinti savo vizijose. Pirmiausiai – geriau suvokti mažiau pažintus Europos kraštus.

Pasiseks ar ne, parodys laikas. Bandymas – sveikintinas, nes politika Vakaruose nuolatos balansuoja ties „idėjine sausra“ ir perdėta orientacija į techninį procesą.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako