Linas Kojala. Ne, Vakarai nepavargo remti Ukrainą

Linas Kojala. Ne, Vakarai nepavargo remti Ukrainą

Nuo pat Rusijos didelio masto invazijos pradžios svarstoma, kada Vakarų šalių ryžtas remti Ukrainą išseks. Esą vakarikiečiai turėtų pavargti – ir perorientuoti išteklius kitoms problemoms.

Nors agresoriaus veiksmai tęsiasi beveik pusantrų metų, kol kas požymių apie sumažėjusį palaikymą nematyti. Svarbu, kad nuoseklūs ne tik politikai, bet ir piliečiai. Nuomonių apklausos rodo, kad Europos valstybių gyventojai supranta būtinybę palaikyti Ukrainą ir remia tokią politiką įgyvendinančių vyriausybių sprendimus.

Pavyzdžiui, vasarą atliktos apklausos rodo, kad tolesniam ginklų siuntimui Ukrainai pritaria kiek daugiau nei pusė Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos gyventojų. Tai nėra mažmožis; neseniai Vokietija apskritai nesutiko siųsti ukrainiečiams letalinės ginkluotės, o Italijos politiniai lyderiai garsėjo artimais ryšiais su Kremliumi. Brutali Rusijos agresija sąlygojo reikšmingus pokyčius.

Pozityvūs signalai atkeliauja ir iš kitos Atlanto pusės. Trys iš keturių amerikiečių tikina, kad Ukrainos pergalė prieš Rusiją yra svarbus Jungtinių Valstijų interesas. Pažymėtina, jog tokiai tezei pritaria tiek Respublikonų, tiek Demokratų partijų simpatikai. Be to, 59 proc. amerikiečių palaiko ginkluotės siuntimą Ukrainai, nors tai Jungtinių Valstijų biudžetui jau kainavo per 40 mlrd. dolerių.

Ką rodo šie skaičiai ir tendencijos?

Pirma, nuogąstavimai apie minėtą Vakarų šalių nuovargį – kurio taip laukė Kremliaus vadai – kol kas nepasitvirtinta. Tai nereiškia, jog parama Ukrainai nestringa – rasime daugybę pavyzdžių, kur ji galėtų būti spartesnė ir gausesnė. Bet sprendimų priėmėjai reikšmingo spaudimo iš rinkėjų keisti politinę kryptį nepatiria.

Antra, Jungtinėse Valstijose paramos Ukrainai tema nėra kontraversiška. Ir apie ją įsibėgėjančios Prezidento rinkimų kampanijos metu bus diskutuojama mažai. Todėl svarbu neužkibti ant pavienių lakoniškų pareiškimų (kurie bus pertransliuojami ne vieną savaitę) ir nedaryti toli siekiančių išvadų.

Trečia, ar galime būti užtikrinti, kad 2025 metais, kuomet prisieks naujasis / senasis Jungtinių Valstijų prezidentas, politinė kryptis Ukrainos atžvilgiu nesikeis? Šiandien to paprasčiausiai nežinome. Kryptį sąlygos ir paties prezidento požiūris; ir jo suburta užsienio ir saugumo politikos komanda; ir Ukrainos kovos už laisvę sėkmė; ir rinkėjų nuomonė; ir Europos valstybių vykdoma politika. Akivaizdu, kad amerikiečiai tikisi Europos šalių nuoseklumo padedant Ukrainai, todėl sprendimai Berlyne, Paryžiuje ir kitur reikšmingai sąlygos Jungtinių Valstijų laikyseną.

Kol kas turėtume pasidžiaugti, kad Vakarų šalių vienybė atlaiko iššūkius. Ir svarbiausia to sąlyga – Ukrainos didvyriškumas ginant savo valstybę ir visą Europą.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.