Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas – ir vėl dėmesio centre. Praėjusią savaitę jis pareiškė, kad „negalima atmesti galimybės“ siųsti NATO šalių karių į Ukrainą, nes svarbiausia padaryti viską, jog „Rusija nelaimėtų šio karo“.
Kilus aistringai diskusijai, politikas po kelių dienų patikino, jog buvo gerai apgalvojęs, ką sako, ir tai nebuvo atsitiktinumas. Nors greitai atlikta reprezentatyvi prancūzų apklausa rodo, kad prezidento teiginių nepalaiko net 68 proc. respondentų.
Tokia retorika gali būti suprasta kaip tikslingai dviprasmiška. Iki šiol NATO valstybės tiesiai kartodavo, ko tikrai nedarys. Pavyzdžiui, dar iki prasidedant didelio masto Rusijos invazijai Vakarų lyderiai teigė, jog nenaudos karinės jėgos prieš Rusiją ir negins Ukrainos tiesiogiai. Tokia nuostata sulaukė kritikos, mat Rusija buvo iš anksto informuojama, kur Vakarų šalių raudonosios linijos.
Macrono teiginiai apie platų galimų priemonių spektrą Kremliui yra mažiau patogūs. Net jei faktiškai nėra pagrindo manyti, kad reikšmingas NATO pajėgų kontingentas galėtų atsidurti Ukrainos teritorijoje. Ką jau kalbėti apie dalyvavimą mūšiuose. Tad Prancūzijos vadovo svarstymai sietini su intensyvesniu žvalgybos pareigūnų, ukrainiečiams padedančių instruktorių darbu, nors ir jų buvimo Ukrainos teritorijoje tema itin jautri.
Ir visgi dviprasmybės Vakarai ilgai neišlaikė. Vokietijos kancleris Olafas Scholzas iškart pareiškė, jog NATO valstybių pajėgų Ukrainoje nebuvo ir nebus. Panašiai pasisakė ir Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas.
Tokiu būdu parodyta, jog derinti pozicijas Europos valstybėms sekasi sunkiai. Tai silpnina strateginę komunikaciją. Be to, Paryžiaus ir Berlyno santykiai pastaruoju metu yra pakankamai įtempti. Vokietija pagrįstai kritikuoja Prancūziją, jog ši, nepaisant kalbų, skiria Ukrainai per mažai. Kol kas vokiečiai per dvišalę ir Europos Sąjungos institucijų pagalbą perdavė ukrainiečiams daugiau nei 1 proc. šalies bendrojo vidaus produkto vertės paramos; prancūzai – tik apie 0,6 proc.
Visgi svarbesnis ir praktiškesnis pareiškimas iš susitikimo Paryžiuje, ko gero, buvo ne apie karių siuntimą. Panašu, jog Prancūzija nusileido, jog Europos Sąjungos lėšos amunicijai įsigyti galėtų būti naudojamos perkant ne tik Europoje pagamintą produkciją. Tokie ribojimai, sietini ir su prancūzų pramonės interesais, lėtino amunicijos perdavimo tempus. Čekija teigia radusi globalioje rinkoje 800 tūkst. sviedinių, kuriuos būtų galima įsigyti ir perduoti ukrainiečiams, jei tam atsirastų lėšų, todėl klausimas – skubus.
Būtent praktiniai pagalbos Ukrainai žingsniai šiandien yra patys svarbiausi. Ypač dabar, kuomet situacija fronte krypsta agresoriui palankia linkme. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje Europa nepabėgs nuo diskusijos apie vaidmenį saugumo politikoje. Jį gerokai sustiprintų kalbėjimas vienu balsu – ar bent jau efektyvesnis pozicijų koordinavimas.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
Perspausdinta iš lrt.lt
Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.
