Linas Kojala. Koks kelias teisingas, siekiant išvengti eskalacijos?
Jungtinės Valstijos kartu su Jungtine Karalyste savaitgalį sudavė antrą smūgių bangą su Iranu susijusioms pajėgoms. Prieš kelias dienas buvo taikytasi į karinius objektus Irake ir Sirijoje, o šį sykį – į trylika hučių objektų Jemene.
Tai buvo atsakas į trijų amerikiečių karių žūtį dėl drono atakos ir tebesitęsiančius išpuolius prieš komercinius laivus Raudonojoje jūroje. O kartu – iliustracija, jog situacija regione išlieka įtempta.
Prezidento Joe Bideno administracija balansuoja: viena vertus, išpuoliai prieš amerikiečių pajėgas kartojasi, nusineša daug žmonių gyvybių, todėl kaltininkai negali likti nenubausti. Skaičiuojama, kad nuo spalio mėnesio į amerikiečių pajėgas Vidurio Rytuose taikytasi per 160 kartų.
Kita vertus, esminis JAV užsienio ir saugumo politikos elementas pastaraisiais metais buvo eskalacijos rizikų mažinimas. Tad net ir prasidėję kariniai veiksmai yra atsargiai sukalibruoti. Iškart po jų patikinta, kad norima išvengti platesnio masto karo. Net ir faktas, kad karinis atsakas buvo iš anksto anonsuotas, sudarant prielaidų tam pasiruošti, demonstruoja tikslą išvengti plataus karo.
Tokią Jungtinių Valstijų veikimo logiką matome ir kitose situacijose. Kremliaus agresijos fone – dar iki didelio masto invazijos į Ukrainą – Bidenas teigė, jog nesiųs karių ir nepradės tiesioginės NATO ir Rusijos konfrontacijos.
Santykiai su Kinija išlieka komplikuoti, bet pastaraisiais mėnesiais ieškoma sąlyčio taškų – pavyzdžiui, atkurtas kontaktas tarp šalių karinių pajėgų, stiprinant nenorimų susidūrimų prevenciją. Planuojamas ir Bideno ir Kinijos lyderio Xi pokalbis telefonu. Savaime strateginio lygmens nesutarimų tai neišspręs, bet siekiama išvengti dar didesnių komplikacijų.
Kritikai sakys, kad tokia politika silpnina Jungtinių Valstijų pozicijas, mat priešininkai mato prioritetą žūtbūt išvengti eskalacijos. Todėl Jungtinių Valstijų veiksmai tampa labiau nuspėjami, priešininkai gali manyti, kad siekdami savo tikslų išvengs blogiausio scenarijaus. Nors amerikiečiai turi su niekuo pasaulyje nesulyginamą karinę jėgą, jos atgrasymo efektas gali mažėti.
Kita vertus, politikai retai kada sulaukia pagyrų dėl to, kas nenutinka. Kitaip tariant, parako statinių įvairiuose pasaulio regionuose yra daug; rizikų, jog dėl to gali kilti dar didesnių neramumų ir konfrontacijų, nemažėja. Istorija rodo, kad didelių karų kartais kyla ir nė vienai pusei to nenorint, tačiau nepalankiai susiklosčius aplinkybėms ir nesuvaldžius grėsmių. Tad didžiųjų galių susidūrimo rizikos suvaldymo kaip tikslo nuvertinti nereikėtų.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
Perspausdinta iš lrt.lt
Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.
