Uždaryti

Linas Kojala. Kiek Europai reikia Jungtinių Valstijų?

Berlyne ir Paryžiuje šiomis dienomis verda strateginė diskusija: kokio santykio su Jungtinėmis Valstijomis reikia Europai. Galima sakyti, atvirai susikovė dvi skirtingos vizijos.

Pirmoji, pristatoma Prancūzijos lyderio Emmanuelio Macrono, teigia, kad „Europa gali ir turi veikti savarankiškai, nes Jungtinės Valstijos yra tik vienas iš galimų partnerių“. Antroji, kaip niekad be užuolankų atstovaujama Vokietijos gynybos ministrės Annagret Kramp-Karrenbauer, tvirtina, kad „Europa privalo stiprėti, bet neturi susikurti iliuzijos, kad yra pajėgi veikti be Jungtinių Valstijų paramos.“

Tad E. Macronas siūlo Europai siekti „strateginės autonomijos“ – galimybės kurti taisykles sau patiems ir nepriklausyti nei nuo Kinijos, nei nuo Jungtinių Valstijų. Nors su amerikiečiais Europą jungia žmogaus teisės, demokratijos ir kitos vertybės, E. Macronas ragina nepamiršti skirčių.

Pavyzdžiui, Jungtinės Valstijos daug mažiau savo visuomenėje siekia įtvirtinti egalitarizmą ir lygybę. Be to, Europai svarbesni tokie žemynai kaip Afrika, kurie amerikiečiams nėra prioritetas. Tad arba Europa išmoks plaukti politiniuose vandenyse savarankiškai, arba neapgins savo interesų.

Prancūzo manymu, pastaruoju metu savarankiškumo ambicija vis labiau virsta realybe. Žemyno šalys siekia glaudesnio bendradarbiavimo gynybos politikoje, o Europos Sąjunga patvirtins rekordinį biudžetą. Jis taip pat pasidžiaugė, kad Europa problemas mato bendrai, todėl, pavyzdžiui, geriausias Prancūzijos partneris vykdant karines operacijas Malyje yra Estija.

 Vokietijos atstovės vizija – kitokia. A. Kramp-Karrenbauer tiesiai šviesiai pareiškė, kad „Vokietija ir Europa negali apsiginti be Jungtinių Valstijų branduolinių ir konvencinių pajėgų“. Požiūris realistiškas, nes amerikiečiai šiuo metu sudaro apie 75 proc. visų NATO strateginių pajėgumų, pradedant palydovine komunikacija ir baigiant sraigtasparniais. Tad Europos tikslas, jos teigimu, yra tapti amerikiečių „lygiaverčiais partneriais, o ne išlaikytiniais“, kaip dabar.

Juk ir Vokietijos gynybos išlaidos kol kas nespindi: šalyje netrūkstant skeptikų, NATO užsibrėžtą 2 proc. nuo bendrojo vidaus produkto (BVP) ribą ketinama pasiekti geriausiu atveju per dešimtmetį. Konstatuojant tokią realybę, anot ministrės, itin svarbu, kad „amerikiečiai toliau liktų suinteresuoti Europos saugumo užtikrinimu.“

Prancūzijos lyderis tuo nėra patenkintas. E. Macronas tikino, kad Vokietijos gynybos ministrė „klaidingai interpretuoja istoriją“. Tuo metu Berlyne prancūzo nuostatos laikomos atitrūkusiomis nuo tikrovės. Tad didžiosios Europos valstybės kol kas neturi aiškios strategijos, tačiau siekia ją sukurti. Nuo to priklausys daugybė praktinių sprendimų.

Pažymėtina, jog šios vizijos nekuria pasirinkimo tik tarp dviejų alternatyvų – arba Europa bus savarankiška ir pamirš Jungtines Valstijas, arba toliau sieks savo saugumą su amerikiečiais. Bet šios dvi yra ryškiausios. Lietuva mato Jungtines Valstijas kaip kertinį saugumo garantą, todėl Europos pasirinkta kryptis bus be galo svarbi. Negalime likti šių debatų paraštėse – juk esminiai pokyčiai prasideda ir kūną įgauna būtent idėjų ir diskusijų lygmenyje.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.