Uždaryti
2021-09-26 18:56:47
2021-09-09 00:00:00

Naujuosius mokslo metus pasitinkame su atnaujintais rašto darbų metodiniais nurodymais. Juos galite rasti čia!

Linas Kojala. Geriau kartu nei po vieną

Rugpjūčio 23-ąją Europa mini stalinizmo ir nacizmo aukų dieną. O taip pat mena Baltijos kelią, paklojusį pamatus pavergtųjų tautų išsivadavimui iš Sovietų Sąjungos.

Ir visgi Senasis žemynas šias atmintinas datas sutinka gausybės iššūkių akivaizdoje. Pasaulį tebekamuoja COVID-19 pandemija; ramiau atsikvėpti artėjant šaltajam metų periodui tikrai nepavyks.

Nestabili ir geopolitinė situacija. Talibano užvaldytas Afganistanas ne tik siunčia žinią, kad vakarietiški principai Vidurio Rytuose neprigijo, bet ir kelia naujų pavojų. Tarp jų – migracijos srautų augimas. Vien iš Afganistano šiemet jau išvyko apie 400 tūkst. asmenų. Be to, per pirmąjį pusmetį Europos Sąjungos sieną nelegaliai kirto 82 tūkst. įvairių tautų atstovų – beveik 60 proc. daugiau, nei pernai. Tai jau dabar kursto politines aistras – juk bendros migracijos politikos Europos Sąjunga iki šiol neturi.

Europiečiai vis geriau įsisąmonina ir tai, kad migracija gali tapti geopolitinio spaudimo priemone. Baltarusijos režimas, kurstydamas asmenis kirsti Lietuvos, Latvijos, Lenkijos sienas, nesibodi peržengti naujų „raudonųjų linijų“. Pastarosiomis dienomis sieną pažeidinėjo ir baltarusių režimo atstovai, tuo tikrindami budrumą ir siekdami provokuoti.

Galiausiai pokyčių nematyti ir Rusijos užsienio politikoje. Ukraina steigia naują tarptautinį formatą – „Krymo platformą“, primindama pasauliui, kad šio pusiasalio aneksijos klausimo nevalia pamiršti. O kur dar Donbasas, kurio dalis tebėra okupuota be aiškios perspektyvos, kad kažkas galėtų reikšmingai keistis.

Visa tai vainikuoja svarstymai apie besikeičiantį Jungtinių Valstijų vaidmenį tarptautinėje politikoje. Amerikiečiai akivaizdžiai persvarsto prioritetus, ir nebėra linkę tiesiogiai įsitraukti į visus karštuosius pasaulio taškus. Atsitraukimas iš Afganistano – to pavyzdys.

Prezidentas Joe Bidenas savo sprendimą gynė teigdamas, jog Afganistanas tiesiog nebėra pirminis nacionalinio saugumo interesas. Su tokiu teiginiu sutiktų ir Donaldas Trumpas, ir Barackas Obama. Visgi paties sprendimo įgyvendinimas su tragiškai į nuskrendančių lėktuvų ratus įsikibusių afganistaniečių vaizdais išliks juoda dėme. Be to, jei Jungtinių Valstijų įsitraukimas ir kituose regionuose mažės, silpnės ir viso Vakarų pasaulio galimybės konkuruoti dėl įtakos su Kinija, Rusija, Iranu ir kitomis šalimis.

Tai verčia europiečius grįžti prie svarstymų apie bendrą užsienio ir saugumo politiką. Ar galėtų 27 Europos Sąjungos valstybės turėti vieningą poziciją? Juk tokiu atveju Europos Sąjungos balsas būtų daug labiau girdamas ir svaresnis. Visgi kol kas Europos Sąjungos šalių nuomonės Rusijos, Kinijos ir net Afganistano klausimais nėra vienalytės. Vargu, ar net esami iššūkiai tą pakeis.

Net jei nepavyktų žengti istorinių žingsnių kuriant bendrą užsienio politiką, Europa turi stengtis siekti solidarumo. Juk ne veltui Bendžaminas Franklinas kadaise sakė – arba susitelksime ir būsime kartu, arba kabosime po vieną. Rugpjūčio 23-oji turėtų paskatinti nesirinkti antrosios alternatyvos.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.