Linas Kojala. Geopolitikos milžino įtaka ir gyvenimo šešėliai

Eidamas 101-uosius metus, mirė Henry Kissingeris. Jis – buvęs Jungtinių Valstijų Valstybės sekretorius, Nacionalinio saugumo patarėjas. Tuo pačiu bene įtakingiausias 20 a. geopolitikos mąstytojas ir nuomonės formuotojas.

Kissingeris anaiptol nebuvo telkianti figūra. Jis yra gavęs Nobelio taikos premiją. Bet greta to jo gyvenimą lydėjo kaltinimai vykdytos politikos sprendimais prisidėjus prie žiaurumų ir tūkstančių žmonių žūčių Kambodžoje, Bangladeše ir kitur.

Politikos metraščiuose tikriausiai dominuos jo vaisingos pastangos užmegzti Jungtinių Valstijų santykius su Kinija; būtent Kissingerio slapta vykdyta diplomatija aštuntajame dešimtmetyje atvėrė duris amerikiečių dialogui su Kinijos komunistais. Galiausiai tai virto glaudžiais ekonominiais saitais, o pastaraisiais metais – aštria konkurencija.

Dar šiemet, būdamas itin solidaus amžiaus, jis vyko į Kiniją ir susitiko su šios šalies lyderiais. Ne veltui Pekinas žinią apie jo mirtį sutiko apipildamas Kissingerio asmenybę pagyromis; Baltieji rūmai reagavo kur kas santūriau.

Aktualus jis ir Lietuvai. Kissingerio mąstyseną lydėjo principinis siekis išvengti didžiųjų galių karinio susidūrimo. Šaltojo karo metais tai sąlygojo sąlyčio su Sovietų Sąjunga paieškas, vėliau – dėmesį Kinijai. Visgi susikoncentravimas į didžiųjų galių pragmatinius interesus reikšdavo mažesniųjų interesų pastūmimą į šalį.

Pavyzdžiui, jis nebuvo Lietuvos ir kitų šalių atsiskyrimo nuo Sovietų Sąjungos entuziastas. Baiminosi, kad tai paskatins sovietų sistemos griūtį ir sukels chaosą. Kissingeris neskubėjo palaikyti ir Baltijos šalių integracijos į NATO. Oficialiuose klausymuose jis teigdavo, kad tam „neprieštarauja“, pripažindamas, jog šios valstybės nusipelnė jaustis saugios. Bet uždaresnėse terpėse neslėpdavo, jog mato tai kaip papildomą santykių su Kremliumi komplikaciją.

Šis dvilypumas atsispindėjo ir komentuojant Rusijos agresiją prieš Ukrainą. Praėjusių metų invazijos pradžioje leido suprasti, kad Kyjivas turėtų ruoštis atsisakyti dalies okupuotų teritorijų. Bet pastaraisiais mėnesiais išreiškė palaikymą Ukrainos narystei NATO. Įdomu, kad ukrainiečių integraciją į Aljansą jis grindė siekiu išvengti Europoje atsirasti gausiai apsiginklavusiai ir ryžtingai, bet vienišai valstybei.

Bet kuriuo atveju Kissingeris atrodė sunkiai pakeičiamas. Su juo iki pat mirties konsultavosi kone visi Jungtinių Valstijų prezidentai. Net ir praėjus dešimtmečiams po pasitraukimo iš didžiosios politikos, kiekvienas pasisakymas sukeldavo diskusijų ir kontraversijų bangą. Dalies šlovinamas, dar daugiau – nekenčiamas, bet išskirtinai įtakingas.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.