Uždaryti
2020-09-23 23:26:01
2020-08-31 00:00:00
VU TSPMI biblioteka dirba įprastu laiku: 10:00 – 18:00 val.
Lankytojai privalo laikytis visų saugumo rekomendacijų: dėvėti veido kaukes, dezinfekuoti rankas bei išlaikyti saugų atstumą nuo kitų.
2020-09-23 23:26:01
2020-09-02 00:00:00

Visą svarbiausią informaciją apie studijas ir tvarkaraščius rasite COVID 19 polapyje magistrams ir polapyje bakalaurams.

Linas Kojala. Erzinanti, bet žavinga Europos kakofonija

Didžiausias Lietuvos narystės Europos Sąjungoje pasiekimas nėra milijardinė europinė finansinė parama.

Vienas iš nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėjų, diplomatas Petras Klimas savo atsiminimuose rašė: „Silpniausia mūsų gausios delegacijos darbo pusė buvo jos neoficialumas. Mes nebuvome prileisti prie Konferencijos stalo. Tik viena Lenkija buvo išskirta iš buvusios Rusijos kaip jau savarankiška valstybė ir net kariaujanti sąjungininkų eilėse; Latvijos, Estijos ir Lietuvos klausimai buvo svarstomi Rusijos problemų komplekse. Nedalyvaujant Rusijos delegatams, tie klausimai buvo atidedami arba rezervuoti tam tikrai Rusijos komisijai. Mums teko veikti tik neoficialiai Konferencijos prieškambariuose.“

1919 metais Klimas ir kiti lietuvių diplomatai bergždžiai siekė būti išgirsti Paryžiaus Taikos konferencijoje, kurioje buvo sprendžiami Didžiojo karo nukamuotų Europos valstybių sienų klausimai. Bet jaunos, ką tik valstybingumą atkūrusios Lietuvos ar jos atstovų nuomonė niekam nebuvo įdomi.Šiandien Lietuva yra nebe tarptautinių procesų prieškambaryje, o prie ES valstybių stalo. Ir taip jau šešiolika metų. Sėkmingai tą išnaudojame, ar ne, priklauso tik nuo mūsų pačių. Galime neabejoti, kad, jei ES kaip institucijos staiga neliktų, Europos valstybių lyderiai vis tiek reguliariai susitiktų, vis tiek iki nakties spręstų bendras problemas, vis tiek pasirašinėtų susitarimus. Bendra geografija, interesai ir iššūkiai juk niekur nedingtų. Tik klausimas, ar prie stalo sėdėtų visų 27 valstybių vadovai; o gal mažieji, kaip kadaise į Paryžių, pakvietimo nesulauktų.

Dabar mes kvietimą turime – visų šalių lyderiai ES Vadovų taryboje atstovauja savo piliečius. Jei Angela Merkel kalba už daugiau nei 80 milijonų vokiečių, tai Gitanas Nausėda atstovauja mažiau nei 3 milijonus Lietuvos gyventojų. Europos Komisijoje Vokietija ir Lietuva taip pat turi po vieną komisarą.Ar tai reiškia, jog Vokietijos ir Lietuvos įtaka ES lygiavertė? Anaiptol, visi puikiai suprantame, kad tai neatitiktų realybės. Bet institucijos ir ilgamečiai susitarimai kuria mechanizmą, kuris neproporcingai krypsta mažųjų pusėn. Didieji gali tuo pernelyg nesidžiaugti (pavyzdžiui, prancūzai ne kartą istorijoje mažų šalių priešgyniavimą priėmė, švelniai tariant, nepernelyg entuziastingai); bet kartu visi supranta, jog toks veikimo būdas yra išmoktų XX a. kruvinų pamokų rezultatas. Pastūmus į šalį mažąjį, greitai ima byrėti visa kortų kaladė.

Žinoma, Europos projektas nėra panacėja; nėra jis ir toks apibrėžtas, kad nekeltų prieštaringų minčių. Veikiau Europa yra tarsi prancūzų impresionisto Claude’o Monet paveikslas. Tapydamas „Ruano katedrą“, daugiau nei trisdešimties paveikslų seriją, jis vaizdavo gotikinę Prancūzijos šiaurėje įsikūrusio miesto šventovę. Savo talentą tapytojas atskleidė vaizduodamas tą pačią katedros dalį iš to paties žiūros taško, tik skirtingu dienos ar metų laiku.

Taip kaskart buvo atspindimas savitas šviesos ar krintančių šešėlių žaismas. Nors objektas visada buvo tas pats, kiekvienas piešinys – unikalus; viename jų apatinė katedros dalis yra tamsi, bet laipsniškai kylanti į šviesą ir sužibanti auksine spalva; kitame ji matoma šaltame, melsvame fone, tarsi būtų paskendusi rūke; dar kitur ji išdidžiai stovi tolygiai apšviesta saulės, o galiausiai yra nutapyta ryškiai raudona spalva ir alsuoja karščiu, tarsi būtų apsiausta liepsnų.

Monet paveikslai man yra šiandieninės Europos alegorija. Europa, kaip ir katedra, gali spindėti saulės šviesoje, išdidžiai demonstruodama savo pasiekimus: indėliu į taikos tarp šimtus metų nuolatos kariavusių tautų įsivyravimą; gebėjimą išlaikyti bendrystę ir dirbti kartu. Tuo pat metu Europa gali būti pažeidžiama, tad nuolatos kyla klausimas, ar tai, kas matoma, yra tvaru. Ji gali ir „liepsnoti“, kai viso pasaulio žiniasklaidos antraštės skelbia apie neegzistuojančią politinių lyderių vienybę, pandemijos užgniaužtą solidarumo jausmą ir žmogišką pasimetimą. Bet dar dažniau Europos katedra, ko gero, skendi rūke – tarsi plyti mums prieš akis, bet neturi aiškių pradžios ar pabaigos kontūrų.

Galutinė vaizdinio interpretacija priklauso ir nuo to, kas šiame realybės teatre laiko rankose „prožektorių“. Pavyzdžiui, euroskeptikas matys tik tai, kas neveikia, ir praleis pro akis visa, kas funkcionalu; supervalstybės kūrimo rėmėjas ragins žūtbūt gilinti integraciją, perdėm nesusimąstydamas apie tam kylančias objektyvias kliūtis; ES pareigūnas pabrėš, kaip svarbu kurti ir saugoti bendras žaidimo taisykles, nors jų klampumas jį patį varys iš proto; o prancūzų ar lietuvių ūkininkas kels klausimą, kiek po visų šių debatų lieka pinigų išmokoms žemės ūkiui.

Europa tuo pat metu gali atrodyti ir klestinti, ir esanti ant bedugnės krašto; ir padedanti spręsti problemas, ir pati jas kurianti; ir vienijanti, ir fragmentuojanti. Europos politika atspindi geriausius žemyno visuomenių bruožus ir išimtinį, o tuo pačiu ir silpnybes bei baimes. Nei vienas iš šių teiginių nepaneigia kito ir kuria erzinančią, bet kartu žavingą kakofoniją.

Ne veltui Umberto Eco sakė, jog Europai bendra kalba yra vertimas. Gerai, kad nepamirštama išversti ir į lietuvių kalbą.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako