Uždaryti
2020-11-25 23:34:16
2020-11-10 00:00:00

Visuotinio karantino metu VU TSPMI administracija atsižvelgiant į esančias rekomendacijas dirba nuotoliniu būdu. Su administracija galite susisiekti šiais numeriais: studijų klausimais kreiptis tel.: 8 (5) 251 4135, kitais klausimais tel.: 8 (5) 251 4130. Jei jums reikalinga gyva konsultacija, kviečiame iš anksto susiderinti susitikimą susiderinti el. paštu.

2020-11-25 23:34:16
2020-11-11 00:00:00

Nuo lapkričio 11 d.  biblioteka paslaugas teikia nuotoliniu būdu. Daugiau informacijos rasite čia

 

Linas Kojala. Donaldo Trumpo pasaulis Boltono knygos apžvalga

„Visiems patariu – niekada nedalykite patarimų“, – kadaise juokavo britų humoristas Seras Pelhamas Wodehouse‘as.

Politikai be patarėjų dirbti negali, bet neretai dėl to tenka pasigailėti. Geriausias pavyzdys – svarbiausio Donaldo Trumpo Nacionalinio saugumo patarėjo (2018 m. balandis–2019 m. rugsėjis) Johno Boltono istorija.

Antradienį pasirodžiusi Boltono beveik 600 p. knyga, nors ir subjektyviai, praskleidžia Ovaliojo kabineto šydą, aptardama privačius pokalbius, kuriuose autorius pats dalyvavo, bei sprendimų priėmimo motyvus.

Buvęs patarėjas, be abejo, pažeidė nerašytą taisyklę palikus svarbų postą „atvėsti“, t. y. kurį laiką viešai nereikšti nuomonės; juk atsistatydino (arba buvo atleistas, jei tikėtume prezidentu) prieš mažiau nei metus. Tad nenuostabu, kad ši knyga sukėlė tarptautinį ažiotažą.

Ją perskaičius nekyla abejonių: Boltonas vertina Trumpą itin kritiškai. Anot autoriaus, Trumpas uždaruose formatuose yra toks pat kaip ir viešai: stilius, argumentai, nuostatos nė kiek nesikeičia, tad Baltuosiuose rūmuose netrūksta chaoso. Prezidentas nuolat blaškosi, nesigilina į faktus, dalija nurodymus, tačiau nesvarsto, kiek realu juos įgyvendinti.

Knygoje nestinga anekdotinių situacijų. Pavyzdžiui, svarstydamas galimybę anksčiau laiko nutraukti planuotą susitikimą su Šiaurės Korėjos vadu Kim Jong Unu, Trumpas garsiai aptarė asmeninio gyvenimo patirtį: nenusisekusius santykius su mergina jis visuomet siekdavo nutraukti pats, o ne laukti, kol bus merginos atstumtas. Gal taip derėtų elgtis ir su Šiaurės Korėjos diktatoriumi?

Įdomu, kad Boltonas tikina negirdėjęs aiškios Trumpo asmeninės nuomonės apie Rusiją ar Putiną. Apie tai prezidentas esą tiesiog nekalbėjo, todėl Putino vertinimas išlieka „paslaptis“. Tiesa, viešumoje JAV lyderis keliskart vadino Rusijos vadovą „puikiu vyruku“, tačiau tokiomis frazėmis jis linkęs dalytis į kairę ir dešinę, tad jų savaime sureikšminti nereikėtų.

Visgi tiesioginiai pokalbiai su „tvirtais lyderiais“ Trumpui buvo labai svarbūs. Anot Boltono, JAV prezidentas nuolatos valstybinius interesus suplakdavo su asmeniniais santykiais. Pavyzdžiui, Kinijos vadovas Xi Jinpingu vieno pokalbio metu apipylė Trumpą pagyromis; teigė, kad JAV vyksta per daug rinkimų, mat jis norėtų su Trumpu dirbti dar labai ilgai.

JAV prezidentas buvo pakylėtas, linkęs pritarti, kad kadencijų limitai neturėtų jo varžyti. Trumpas net paprašė Xi Jinpingo pagalbos rinkimuose, tokiu būdu balansuodamas ant apkaltos vertų veiksmų ribos. Iškart po pokalbio Trumpas ragino atšaukti sankcijas Kinijos įmonėms, nors tam nebuvo jokio apčiuopiamo pagrindo, išskyrus tai, kad, anot Boltono, prezidentas nenorėjo nuvilti savo naujo draugo.

Bet tai nereiškia, jog Trumpo nuomonė negalėdavo dramatiškai apsiversti aukštyn kojomis užklupus kitai emocijai. Todėl JAV pozicija Kinijos atžvilgiu banguoja: nuo asmeninių Trumpo pagyrų Xi Jinpingui ir bandymų nutraukti sankcijas nukrypstama į ženkliai padidintus muitus kiniškoms prekėms bei aršią kritiką. Tad patarėjų užduotis buvo „nutaikyti“ tinkamą akimirką ir sprendimais paversti tuos Trumpo nurodymus, kurie sukeltų mažiausiai neigiamų pasekmių.

Neretai tai pavykdavo padaryti tik paskutinę akimirką. To pavyzdys – kituose šaltiniuose taip pat aptartas 2018 metų NATO viršūnių susitikimas. Jame Trumpas buvo pasirengęs iškelti ultimatumą: arba visos Aljanso valstybės skiria gynybai 2 proc. BVP, ir padaro tai iki einamųjų metų pabaigos, arba JAV palieka NATO.

Tą rytą, kai turėjo pranešti sprendimą, Trumpas į patarėjus kreipėsi entuziastingai: ar esate pasirengę istoriniam įvykiui? Galiausiai, anot Boltono, JAV delegacija suvaldė Trumpo emocijas ir jis paliko Briuselį išbaręs sąjungininkus, tačiau nepranešęs apie išstojimą. Trūko nedaug.

Baltijos šalims dėmesio knygoje neskiriama. Apskritai paminėta tik Estija, bet ir tai tik norint aprėpti plačią JAV įsipareigojimų geografiją. Šiame kontekste išryškinama, jog Trumpas JAV karių dislokavimą užsienyje suvokia išskirtinai per piniginę prizmę (kiek JAV už tai gauna pinigų) ir nuolatos kvestionuoja, kokia to prasmė.

Patarėjų, kariškių, ekspertų aiškinimai, kad amerikiečių kariai užsienyje tiesiogiai prisidėta prie JAV saugumo stiprinimo, neveikia.

Trumpas „susimokėjimo už karius“ klausimą tiesiogiai kelia ne tik europiečiams, bet ir Japonijos, Pietų Korėjos vadovams. Boltonas neslepia, jog vykdyti prezidento nurodymą „iškaulyti“ daugiau lėšų iš partnerių buvo psichologiškai sunku.

Todėl aprašomas santykis su sąjungininkais knygoje dažnai primena privačios saugos tarnybos vadovo ir kliento derybas dėl paslaugų teikimo. Beje, šios savaitės Lenkijos prezidento Andrzejaus Dudos vizitas į Vašingtoną yra to iliustracija. Spaudos konferencijos pradžioje perskaitęs iš anksto parengtą tekstą apie Lenkijos ir JAV istorinę bendrystę, vėliau Trumpas tiesiai šviesiai pasakė: daugiau amerikiečių karių Lenkijoje gali atsirasti, bet už tai Varšuva susimokės, ir daug.

Apskritai knyga formuoja įspūdį, esą Trumpą reikia nuolatos „kalibruoti“, nes paliktas be priežiūros jis pridarytų (tiksliau – viešai prikalbėtų, nes painiame praktiniame sprendimų įgyvendinimo procese nėra linkęs dalyvauti) sunkias pasekmes turinčių dalykų.

Skaitytojui tai kelia dilemą, mat Boltonas pats iš savęs yra patyręs tarptautinių santykių ekspertas, garsėjantis tvirtu nusistatymu Irano, Rusijos bei daugeliu kitų tarptautinės politikos temų atžvilgiu.

Perskaičius knygą lieka atviras klausimas, ar jis patarinėjo prezidentui, ar suvokė savo misiją daug plačiau – dėl ribotų Trumpo žinių ir emocijų pasinaudoti galimybe formuoti politiką.

Be to, nereikėtų visko supaprastinti. Natūralu, kad ir kitos valstybės elgiasi pragmatiškai, o politikai dažniau yra linkę kliautis trumpalaikės ir apčiuopiamos naudos argumentais (pinigai – vienas tokių). Juk tokiu būdu galima įtikinti rinkėjus, kad sėkmingai apginami jų interesai.

Kita vertus, Trumpas viską sutirština ir verčia abejoti tuo, kas sukūrė visą pokario saugumo architektūrą. Vien piniginė „kaštų ir naudos“ analizė nebūtų suveikusi; reikėjo demokratinių valstybių bendradarbiavimo, suvokimo, kad kitos valstybės kelia grėsmę, todėl Vakarams būtina susitelkti bei spręsti bėdas kartu.

Tokioms šalims, kaip Lietuva, Boltono pristatyta Trumpo politika turėtų kelti daug nuogąstavimų – pamiršę principinį vertybinį lygį, vargiai kada nors būsime pajėgus už saugumą vien „susimokėti“.

Knyga yra svarbus ir detalus liudijimas apie JAV užsienio politikos užkulisius. Atrodytų, Boltonas dirbtinai nesivaiko sensacijų, bet Trumpo administracija tokia spalvinga, kad jų išvengti nepavyksta. Kiek pasitikėti buvusio patarėjo teiginiais, lieka nuspręsti pačiam skaitytojui.

Galbūt kritiką atrems pats Trumpas: ne vien sprendimais, bet ir memuarais po šios (o gal ir antros?) kadencijos pabaigos.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.