Uždaryti
2021-10-27 02:38:37
2021-09-09 00:00:00

Naujuosius mokslo metus pasitinkame su atnaujintais rašto darbų metodiniais nurodymais. Juos galite rasti čia!

Laurynas Jonavičius: Prezidento užsienio politika ginčų su konservatoriais fone

Skaitydamas antrąjį metinį pranešimą prezidentas Gitanas Nausėda nedaug dėmesio skyrė užsienio politikos niuansams. Besidomintys šia sritimi ar besitikintys sensacijų greičiausiai buvo nusivylę – 11 proc. teksto yra neproporcingai mažai atsižvelgiant į tai, kad būtent užsienio politikoje yra sukoncentruotos pagrindinės Prezidento konstitucinės galios. Kodėl gi Prezidentas tik aptakiai apžvelgė šią sritį? Galimi keli atsakymai į šį klausimą.

Prezidentas iš esmės sudėliojo jau mintinai visiems Lietuvoje žinomus postulatus – apie Rytų politikos svarbą ir Lietuvos lyderystę, būtinybę remti demokratinius procesus Baltarusijoje, Rusijos grėsmę, energetinį saugumą, gynybos finansavimą. Visi „paradigminiai“ klausimai, pasak profesorės D.Jakniūnaitės, buvo paliesti, nors nė į vieną per daug nesigilinta.

Viena vertus, tai gali būti paaiškinta stipriu vidiniu konsensusu dėl užsienio politikos. Jei pažvelgtumėme į pastarųjų metų Prezidento, užsienio reikalų ministro, Seimo užsienio reikalų komiteto atstovų, Vyriausybės vadovės komentarus užsienio politikos klausimais, sunkiai rastumėme bent vieną akivaizdų skirtumą dėl to, kas yra svarbu Lietuvos išoriniuose veiksmuose. Kitaip sakant, nepaisant akivaizdžios kovos dėl galios ir įtakos vidaus politinėje virtuvėje, Lietuvos užsienio politika yra stabili ir nuosekli.

Nesutarimai dėl to, kas turi vykti į Europos Vadovų Taryba, arba dėl to, kaip aktyviai ir kokiomis priemonėmis reikia siekti Lietuvos užsienio politikos interesų, nėra nesutarimai dėl užsienio politikos. Tai gana normali vidaus politinės kovos išraiška, kurioje Prezidentas ir valdančioji dauguma varžosi dėl populiarumo.

Ši vidinė konkurencija kartais suteikia peno aršioms vidinėms diskusijoms Lietuvoje – ar tai būtų nesutarimas dėl dalyvavimo EVT, ar aštresni pasisakymai oponentų atžvilgiu, kuriuos išprovokuoja apsimetėliai iš užsienio, ar kaltinimai vieni kitiems pasyvumu arba per dideliu aktyvumu.

Tačiau dažniausiai tai lieka vidaus politikos procesais, kurie Lietuvos užsienio politikos laikysenai, matomai iš išorės, didesnio poveikio neturi. Pavyzdžiui, vien šiemet nuo balandžio iki gegužės Ukrainoje apsilankė – tiesa atskirai – Prezidentas, Seimo pirmininkė ir užsienio reikalų ministras. Nuo vasario visos trys institucijos atskirai ir savarankiškai lankėsi ir Sakartvele.

Žvelgiant iš vidaus politikos perspektyvos neatmestina, kad toks vizitų gausumas yra vidinės konkurencijos dėl to, kas valdys užsienio politikos darbotvarkę, rezultatas. Tačiau žvelgiant iš išorės tų vidinių peripetijų nesimato ir vizitų skaičius gali būti interpretuotas kaip Lietuvos aktyvaus dalyvavimo Rytų kaimynystėje išraiška. Iš esmės tai – gera žinia. Kad ir kaip Prezidentas ir valdantieji nemėgtų vieni kitų, jie tikrai sutaria dėl užsienio politikos principų. Vadinasi, ir kalbėti apie tai daug nėra prasmės.

Yra ir kitas galimas tokio dėmesio stokos užsienio politikai vertinimo taškas. Ir jis susijęs su jau minėta vidaus politika.

Politikoje normalu, kad tik patekus į valdžią, tą pačią dieną prasideda kova dėl rinkėjų balsų jau kituose rinkimuose. Dabartinė valdančioji dauguma tikrai norės turėti „savo“ prezidentą, o dabartinis šalies vadovas tikrai sieks išlikti poste ir antrai kadencijai.

Tokiame vidinių politinių aktualijų kontekste dėmesio užsienio politikai trūkumas pakankamai lengvai paaiškinamas tuo, kad ši politikos sritis nevaidina reikšmingo vaidmens rinkėjams apsisprendžiant ką remti rinkimuose. Ypač situacijoje, kai sutarimas dėl užsienio politikos tikrai yra pakankamai stiprus tiek valdančiųjų, tiek opozicijos tarpe (neskaitant kai kurių marginalių radikalų). Paprastai sakant, fokusuodamasis į užsienio politiką rinkimų nelaimėsi. Tą puikiai suprato ir G.Nausėdos pirmtakė, tą puikiai mato ir G.Nausėda. Vadinasi, ir kalbėti apie ją daug nereikia. Nes jei nori išlikti valdžioje, reikia kalbėti apie klausimus, kurie rūpi rinkėjams.

Demokratijose laimi tie, kurie surenka daugiau balsų. Ir tai nebūtinai reiškia, kad aiški vertybinė užsienio politikos linija ar pernelyg griežta pozicija, kokia teisinga ji beatrodytų, yra kelias į pergalę (t.y. valdžią).

Pažvelgus į likusius 88 proc. Prezidento metinio pranešimo teksto, akivaizdžiai matosi savęs pozicionavimas vidaus politikoje – bandymas pabrėžti savarankišką vaidmenį ir kritikos valdantiesiems (t.y. tiems, kurių kandidatas būsimuose Prezidento rinkimuose bus vienas iš pagrindinių oponentų) leitmotyvas. Toks pozicionavimasis per aiškiai matomą priešpriešą su konservatoriais – labai racionalus ir pragmatiškas.

Politiko tikslas – gauti palaikymą tokio skaičiaus rinkėjų, kurio užtektų įveikti oponentą(-us). Kaip rodo paskutinės apklausos, Prezidentas išlieka populiariausiu šalies politiku. Jo pozityvus vertinimas (suma vertinančių palankiai ir nepalankiai) yra 27,7 proc. (53,8-26,1). Antra populiariausia politikė V.Čmilytė-Nielsen turi tik 12,4 proc. palankų vertinimą (45,6-33,2), o premjerė I.Šimonytė – apskritai tik 3,3 proc. (42,6-39,3). Ir nors prezidento rinkimai dar tolokai, kova dėl rinkėjų vyksta nuolatos. Kol kas prezidento pasirinkta taktika orientuotis į dabartinei valdžiai oponuojantį elektoratą veikia. Pastarasis metinis pranešimas tik patvirtina, kad kol kas jos neketinama atsisakyti.

Grįžtant prie užsienio politikos, galima netgi teigti, kad kalbėdamas apie ją pakankamai abstrakčiai, Prezidentas, panašu, sąmoningai palieka aštresnių klausimų kėlimą būtent konservatoriams ir labiausiai radikaliai nusistačiusiems jų atstovams. Tai gali atrodyti kaip nenoras imtis atsakomybės ir lyderystės, ir už tai Prezidentas tikrai susilaukia daug kritikos. Negalima nesutikti, kad visa ji nepelnyta. Tačiau tokia kritika neturi reikšmės tol, kol Prezidento populiarumas išlieka didžiausias. Netgi atvirkščiai, vidinės kovos dėl galios logika kužda, kad nedarydamas pernelyg radikalių žingsnių, Prezidentas specialiai palieka galimybę oponentams išbandyti elektorato nuotaikas, o jas pamačius, pakankamai nesunkiai prisitaikyti prie vyraujančių tendencijų.

Tai nėra tiesiausias kelias į Lietuvos lyderystę (nesvarbu, ar regione, ar vidaus politikoje), bet tai yra labai racionalus pasirinkimas siekiant kitų – vidaus politikos – tikslų.

Perspausdinta iš 15min.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.