Uždaryti
2021-10-27 03:55:08
2021-09-09 00:00:00

Naujuosius mokslo metus pasitinkame su atnaujintais rašto darbų metodiniais nurodymais. Juos galite rasti čia!

Laurynas Jonavičius: Įleisti negalima atstumti

Karščiausias klausimas Lietuvoje šiandien – kaip spręsti problemą, atsiradusią dėl nelegalių migrantų skaičiaus padidėjimo. Apie tai diskutuos Valstybės gynimo taryba, dėl šio klausimo šaukiama neeilinė Seimo sesija. Bėda ta, kad sprendimo, kuris būtų greitas ir efektyvus, beveik neįmanoma pasiekti. Galiausiai, bet koks sprendimas kels vidines įtampas ir skilimus.

Nors kalbama apie įvairius variantus, kaip spręsti didėjančios nelegalios migracijos srautų problemą, juos galima apibendrinti kaip dvi viena kitai oponuojančios opcijas. Šios opcijos, atitinkamai, remiasi nacionalinio saugumo ir žmogaus teisių logikomis ir siūlo alternatyvias prieigas – arba maksimaliai uždaryti sienas ir neleisti migrantams atsidurti Lietuvos teritorijoje, arba maksimaliai rūpintis pabėgėliais, užtikrinti jų žmogaus teises ir įgyvendinti visus prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus (tai gali vykti kartu su sienos apsaugos stiprinimu).

Atstūmimo ir žmogaus teisių logikos sprendžiant migrantų problemą

Pirmoji opcija – vadinamoji atstūmimo politika (angliškas terminas „push-back“) – reiškia pirmenybės teikimą priemonėms, kurių pagalba migrantai, įskaitant prieglobsčio prašytojus, priverstinai stabdomi ant sienos, jiems nesuteikiama apsauga ar galimybė pasinaudoti prieglobsčio procedūromis, neatliekamas individualus kiekvieno imigranto padėties vertinimas, kas potencialiai gali pažeisti tarptautinėje teisėje įtvirtintą negrąžinimo principą (prancūziškas terminas „non-refoulement“). Negrąžinimo principas sako, kad pabėgėlis negali būti grąžintas į šalį, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus ir reikalauja, kad ES valstybės narės susilaikytų nuo prieglobsčio prašytojų išsiuntimo, kol vyksta prieglobsčio suteikimo svarstymo procesas. Atstūmimo opcijos logika remiasi nacionalinio saugumo svarbos iškėlimu virš žmogaus teisių principų. Neįsileidžiant asmenų su neaiškiomis intencijomis užtikrinami valstybės saugumo interesais. Bet pro pirštus žiūrima į žmogaus teisių klausimus ir įsipareigojimus.

Antroji opcija – pavadinkim ją žmogaus teisių požiūriu – reiškia pirmenybės teikimą kiekvieno asmens, t.y. ir pabėgėlio ar migranto, fundamentalių žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimui bei tarptautinių įsipareigojimų šioje srityje įgyvendinimui. Europos Komisijos 2020 m. rugsėjį pasiūlytas naujas ES Migracijos ir prieglobsčio paktas apibendrina šį požiūrį, kuris susiveda į tai, kad saugant išorines ES sienas būtina tai daryti visų pirma vadovaujantis žmogaus teisių sumetimais ir interesais.

Pasak specialaus JT pranešėjo migrantų žmogaus teisių klausimais raporto, atstūmimo politika neišvengiamai baigiasi pastarojo žmogaus teisių pažeidimu pagal tarptautinę teisę. Tačiau kartu pabrėžiama, kad atstūmimas yra pakankamai paplitusi praktika pasaulyje, o jos naudojimas yra beveik nebaudžiamas. Stiprioji žmogaus teisių požiūrio pusė – moralinio autoriteto ir vertybių gynimo argumentai. Būtent jais Lietuva jau kurį laiką vadovaujasi savo užsienio politikoje Rytų kaimynystėje. Būtent juos akcentuoja, kandidatuodama į JT Žmogaus teisių tarybą ar kviesdama tarptautinę bendruomenę prisidėti prie Lietuvos pastangų sukurti demokratiją Baltarusijoje. Tačiau žmogaus teisių požiūris prioritetizuoja individą, o ne valstybę, todėl gali sukelti neigiamas pasekmes šalies saugumui. Kol bus išsiaiškinta, ar imigrantas yra tikrai nuo karo bėgantis, ar tik perrengtas Baltarusijos tarnybų agentas, visko gali nutikti.

Atstūmimo politika ES valstybių tarpe nėra visiškai naujas ar tik su Vengrija susijęs reiškinys. Fizines (spygliuota viela aptvertas ir intensyviai saugomas) sienas vien Europos Sąjungoje su trečiosiomis šalimis turi Vengrija, Slovakija, Bulgarija, Graikija, Rumunija, Lenkija, Ispanija. Dauguma šių valstybių vienu ar kitu metu fiziškai atstūmė sieną bandančius kirsti imigrantus. ES teisės aktų analizė rodo, kad operaciniame lygmenyje nėra aiškumo dėl to, kas leistina ir neleistina saugant valstybės sieną. Tai reiškia, kad pasirinkimo laisvė, kaip saugoti savo sienas, vis dar yra valstybių narių rankose, ir imperatyvinio poveikio iš ES pusės galimybės nėra aiškiai apibrėžtos. Be to, Šengeno sienų kodeksas aiškiai sako, kad „svarbiausias pasienio kontrolės tikslas – užkirsti kelią nelegaliam sienos kirtimui, <…> o sienos stebėjimas vykdomas taip, kad užkirstų kelią ir atgrasintų asmenis nuo siekio išvengti patikrinimų sienos perėjimo punktuose“. Visa tai – rimti argumentai atstūmimo politikos rėmėjams.

Antra vertus, būtent vertybinė ir į žmogaus teisių gynimą nukreipta politika jau seniai yra Lietuvos užsienio politikos vizitinė kortelė. Dabartinės Vyriausybės programa aiškiai sako, kad laisvės, demokratijos, žmogaus teisių ir tarptautinės teisės principų išlikimas Vakarų pasaulio politikos centre – būtina Lietuvos saugumo ir klestėjimo sąlyga, kurią būtina paversti vienu pagrindinių konstitutyvinių Lietuvos užsienio politikos principų.

Būtent vertybiniais ir žmogaus teisių argumentais Lietuva rėmėsi atidarydama humanitarinį koridorių Baltarusijoje persekiojamiems šalies gyventojams. Laikantis požiūrio, kad žmogaus teisės yra universali viešoji gėrybė, būtų keista sakyti, kad irakiečio ir baltarusio žmogaus teisės Lietuvai turi skirtingą vertę. Be to, Lietuvos prisiimti tarptautiniai įsipareigojimai, apie kurių gynimą kalba ta pati Vyriausybė, taip pat numato, kad žmogaus teisių principai privalomai būtų įtraukiami į šalių sienų apsaugos užtikrinimo procesus. Dar visai neseniai Lietuvos užsienio reikalų viceministras garsiai ragino reikalauti valstybių atsakomybės už rimtus Europos Tarybos įsipareigojimų pažeidimus. Galiausiai, Europos žmogaus teisių teismas yra priėmęs ne vieną sprendimą, kuriuo pripažino atstūmimo politiką vykdančias šalis pažeidus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją ir įpareigojo išmokėti nukentėjusiems asmenims kompensacijas. Tai – rimti žmogaus teisėmis paremto požiūrio į migracijos krizę argumentai.

Migrantai kaip hibridinio karo kariai

Vyriausybės veiksmai kol kas indikuoja judėjimą atstūmimo kryptimi. Spygliuota viela ir tvora, sustiprintas pasienio patruliavimas, specialios saugomos teritorijos imigrantams, pagreitintas prieglobsčio prašymų nagrinėjimas – tokius veiksmus žada Vyriausybė. Retorika dar griežtesnė – turime iš principo atgrasyti migrantus nuo Lietuvos pasirinkimo tranzitine šalimi. Tokios politikos leitmotyvas – migrantų problema yra Baltarusijos vykdomo hibridinio karo prieš Lietuvą pasekmė. O kadangi tai karas, žmogaus teisių klausimai yra antraeiliai.

Kad A.Lukašenkos aplinka prisideda prie migracijos problemos eskalavimo paneigti sunku. Paties A.Lukašenkos grasinimai, faktai apie išaugusį skrydžių Bagdadas-Minskas skaičių, Baltarusijos pasieniečių slepiami migrantų sienos kirtimo pėdsakai, melas apie migrantus kaip dėl padidinto mokesčio už mokslą bėgančius Gardino universiteto studentus – visa tai rodo, kad režimas vienaip ar kitaip susijęs su pabėgėlių srauto padidėjimu. Ar galima tvirtinti, kad pabėgėliai sąmoningai dalyvauja Baltarusijos režimo puolime prieš Lietuvą?

Greičiausiai ne. Sunku patikėti, kad eiliniai Vidurio Rytų ar užsahario Afrikos gyventojai gerai išmano Rytų Europos geopolitines aktualijas ir nori jose dalyvauti. Daug labiau tikėtina, kad jie – manipuliuojamos figūros, iš tiesų ieškančios saugesnio ir geresnio gyvenimo. Taigi, nors argumentas dėl vykstančio hibridinio karo išlieka, patys migrantai nėra to karo priežastis ar varomoji jėga, o tik priemonė. Šios priemonės efektyvumą reikia mažinti, bet į tai nukreipti veiksmai nepanaikins hibridinio karo priežasčių. Neteisėtas migrantų įvežimas (kuo iš esmės užsiima Baltarusijos pusė) yra baudžiamoji veikla pagal tarptautinį protokolą dėl neteisėto migrantų įvežimo (kurį, beje, yra ratifikavusi ir Baltarusija). Nors šio susitarimo įgalinimo mechanizmai yra pakankamai silpni, būtent jų stiprinimo iniciatyvos gali būti papildomas veiksmas, kurio Lietuva galėtų imtis tarptautinėje arenoje taip didinant problemos matomumą ir prisidedant prie tiesioginio spaudimo hibridinio karo iniciatoriams, o ne instrumentams.

Greitas problemos priežasčių sprendimas sunkiai tikėtinas

Abu šie elgesio variantai savo idealia forma beveik neišvengiamai paneigia vienas kitą. Laikantis atstūmimo politikos didinamas nacionalinis saugumas, bet atsiranda galimybė, kad bus pažeistos žmogaus teisės. Laikantis žmogaus teisių požiūrio, suteikiama maksimali žmogaus teisių apsauga, bet atsiranda galimybė rastis nacionalinio saugumo problemoms.

Tai reiškia, kad vienos iš opcijų grynojo varianto pasirinkimas greičiausiai sukels vidinių įtampų. Jau dabar matome, kaip kyla pasipiktinimo Lietuvos vykdoma demokratijos paramos kaimynystėje politika banga. Lygiai taip pat vis garsesnės diskusijos, ar Lietuvai verta eiti Vengrijos keliu ir taip didinti susipriešinimą su ES institucijomis bei kai kuriomis didžiosiomis valstybėmis. Tai labai neraminančios tendencijos, kurias taip pat reikia valdyti.

Savo ruožtu, tai reiškia, kad greičiausiai bus ieškoma kompromisinio sprendimo, kuris leistų patenkinti ir vienos, ir kitos opcijos rėmėjus. Tačiau tokiu atveju kompromisas, nors ir užtikrintų demokratinio veikimo principus, greičiausiai neleis greitai ir efektyviai suvaldyti krizės, o tuo labiau – naikinti jos šaknų. Dėl tos paprastos priežasties, kad kompromisas reiškia nuolaidas pirminei pozicijai iš abiejų pusių, t.y. efektyvumo mažinimą.

Gerai žinoma, kad planas B (angl. second best option) dažniausiai nėra tik kiek mažiau efektyvus už planą A, bet sukelia daug nenumatytų papildomų problemų.

Perspausdinta iš 15min.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.