2022-07-07 17:08:33
2022-06-26 21:00:00

Būsimi studentai, kviečiame užduoti jums rūpimus klausimus ir rinktis #pirmunumeriuVU. Priėmimo vadovas Artūras Šaltis padės rasti atsakymus. Registruokis čia!

Kęstutis Girnius. Seniai reikėjo šalinti sovietinius paminklus

Kęstutis Girnius. Seniai reikėjo šalinti sovietinius paminklus

Pradėtas sovietinių paminklų šalinimo vajus. Reikia jį sveikinti, nors jis gerokai pavėluotas ir netinkamai motyvuotas. Karas Ukrainoje suvaidino didžiausią vaidmenį, bet paminklai turi būti šalinami ne dėl to, kad Rusija užpuolė Ukrainą, bet dėl to, kad ji užpuolė ir okupavo Lietuvą ne vieną, bet du kartus.

Sovietų apologetai aiškina, kad 1944 m. sovietinė armija „išvadavo“ Lietuvą iš nacių okupacijos. Jie nutyli, kad 1940 m. birželį ji „išvadavo“ Lietuvą nuo savęs, kad ji nepakviesta įžengė į nepriklausomą šalį ir jos nepaliko, iki kol ji nebuvo išstumta kito okupanto.

Solidarumas yra vienas dalykas, tautinė savigarba – kitas, o šiuo klausimu savigarbai reikia skirti pirmenybę. Neturėtų būti vietos okupanto ir jo kolaborantų šlovinimui bei garbingam įamžinimui. Lenino paminklo Lukiškių aikštėje nuvertimas 1991 m. rugpjūčio 23 d. buvo gera sovietiško paveldo šalinimo pradžia, panašaus likimo susilaukė Kapsuko paminklas Rotušės aikštėje bei generolo I.D. Černiachovskio paminklas prie CK rūmų dabartinėje Kudirkos aikštėje. Giminių prašymu generolas buvo perlaidotas vienose Maskvos kapinėse, o paminklas pervežtas į Voronežą 1991 m. Tai pavyzdys, kaip galima garbingai spręsti tokius reikalus.

Pastangos apšvarinti šalį nuo okupantų pastangų primesti savo Lietuvos istorijos sampratą statant paminklus svarbiausiose viešose erdvėse nebuvo sėkmingos. Nemažą vaidmenį veikiausiai suvaidino LDDP pergalė 1992 m. Seimo rinkimuose ir 1993 m. prezidento rinkimuose. Atėjo į valdžią žmonės, kurie esą slapta dirbo Lietuvai, tad ta okupacija nebuvo tokia baisi. Būta ir taktinių klaidų, kaip reikalavimas pašalinti Žaliojo tilto statulas, kuris sukėlė susirūpinimą kai kuriuose sluoksniuose, jog bus stengiamasi pašalinti visą sovietmečio palikimą.

Siekis apšvarinti viešąją erdvę nesiliovė. 2017 m. gruodį du konservatoriai Seimo nariai Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas pateikė įstatymo projektą, kuris siekė valdžią įpareigoti pašalinti viešus objektus Lietuvoje, kurių pavadinimas ar turinys propaguoja komunizmą ar kitą totalitarinę santvarką. Jų nuomone, tokių objektų Lietuvoje galėtų būti apie 150–160, bet tikslų jų sąrašą turėtų sudaryti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Su kai kuriomis mažomis išimtimis, paminklai okupantams ir kolaborantams yra pašalinami iš viešosios erdvės. Vienoje dar išliko milžiniška aikštė/paminklas netoli Belvedero rūmų sovietiniai armijai išvaduotojai. Išliko dėl įvairių priežasčių, viena iš jų – ilgalaikis oficialus Austrijos neutralumas, kita – Austrijos noras vaizduotis pirmąja Hitlerio auka, o ne uoliausiu talkininku. Vietiniai vadina paminklą nežinomuoju išprievartautojo ar nežinomo plėšiko, tuo atskleisdami vyraujančias nuostatas.

Vokietija yra kita išimtis. Nors Raudonoji Armija veržėsi į Vokietiją ne išlaisvinti jos iš Hitlerio, bet žiauriai nusiaubė šalį ir siaubingai elgėsi su vietos gyventojais, ypač moterims, Vokietijos nusikaltimai SSSR teritorijoje buvo tokie barbariški, kad nevalia jų užmiršti ir išbraukti iš visuomenės atminties. Vokiečių požiūriu, Paminklai Raudonajai armijai yra tiek pat tinkami, kaip ir Holokausto aukoms.

Eilinius paminklus miesto ir kaimo centruose reikia operatyviai pašalinti. Padėtis šiek tiek sudėtingesnė, jei paminklas yra Kultūros paveldo sąrašuose ar kapinėse. Kapų negalima išniekinti, nepateisinamas kai kurių entuziastų pomėgis juos nudažyti Ukrainos vėliavos spalvomis. Prieš beveik 80 metų žuvę Raudonosios armijos prievolininkai tikrai neatsakingi už dabartinę agresiją prieš Ukrainą. Nevalia daužyti kapinėse esančių memorialinių lentų.

Kai kuriose sovietinių karių kapinėse nuo paminklų ir obeliskų nuimta sovietinė simbolika bei ideologizuoti užrašai. Būtų geriau iš viso pašalinti paminklus, ypač jei jie dideli, o pačios kapinės beveik miesto centre. Vietoj paminklų galima pastatyti kuklias memorialines lentas, kuriose būtų pažymėta, jog čia palaidoti Raudonosios armijos kareiviai, žuvę mūšiuose tokiomis ir tokiomis 1944 m. dienomis.

Verta įsidėmėti, kad daugelis sovietinių paminklų pastatyti gerokai po karo pabaigos, sąmoningai siekiant paveikti visuomenės atmintį. JAV energingai šalinami JAV pilietinio karo Konfederacijos (pietų dalies) generolų ar politikų paminklai, kurie buvo statomi XX a. pradžioje akivaizdžiais politiniais tikslais, siekiant romantizuoti ir šlovinti Konfederaciją, jos gynėjus ir tikslus, lyg jie būtų nepriekaištingi kariai, gynę nepriekaištingą tikslą. Leistina politiniais sumetimais pašalinti tai, kas buvo pastatyta politiniais tikslais. Tas pats galioja Lietuvai.

Pagrindinis memorialinis paminklas sovietų kariuomenei yra Antakalnio Karių kapinėse. Antakalnio paminklas turėtų likti, nes šalia jo yra kompartijos veikėjų panteonas. Jų buvimas šalia vienas kito deramai vienas kitą papildo, primena, nors gal ir nesąmoningai, jog komunistų valdžia buvo įkurta ir laikėsi ant svetimos kariuomenės durtuvų. Be durtuvų nebūtų buvę tarybinės Lietuvos, o partijos šulai būtų likę pogrindininkais. Panteonas partiečiams puikiai atskleidžia sovietinį mentalitetą. Ten eilė po eilės išrikiuoti vyresnio amžiaus vyrų bareljefai. Jų veidai lygiai blankūs, lyg skulptoriai privalėjo nepažeisti tuometinės ikonografijos taisyklių.

Panteonas skirtas tik partijos pateptiesiems, kurie atskirti nuo visų kitų – nuo darbo žmonių, kuriems jie neva tarnavo, net nuo savo žmonų, gal siekiant įteigti, kad partijos veikėjų meilė aprėpė visą liaudį ir nebuvo skirta tik vienai mirtingajai.

Pavėlavus kelis dešimtmečius, šiuo metu Seime baigiama rengti vadinamąjį „desovietizacijos“ įstatymo projektą, kuris savivaldą įpareigotų inventorizuoti įvarius komunizmą propaguojančius objektus – nuo monumentų iki gatvių pavadinimų – ir joms suteiktų teisę šiuos paminklus demontuoti, jei jie nėra įtraukti į paveldo sąrašą. Gal toks įstatymas reikalingas siekiant užtikrinti tvarkingą procesą, bet spontaniškumo ir subsidiarumo sąskaita. Gal būtų galima be jo apsieiti, jo vieton sukuriant ekspertų tarybą, į kurią būtų galima kreiptis, siekiant patarimo.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.